Knygų skaitytojų klubas 69 tema

Man patogiausiai būtų antradieni (14d). Nors aš ir penktadieni į Kauną važiuoju, tik man anksti paskaitos pasibaigia, tai laukt reiktų kelias valandas. o va antradienį paskaitos iki 16.30. Pats tas. taip pat ir trečia mėn šeštadienį turėsiu paskaitas iki 16val. Tai gal šį kartą susirenkame antradieni? Kaip manot?

Man tinka!

Tai ir aš pasidžiaugsiu savo skaitoma knyga. F. Vargas "Neptūno vėjai". Nors ir detektyvas, skaitau iš lėto ir įsigilindama. Tas komisaras Adamsbergas vis tik įdomus žmogėnas.

Jau iš ankstesnių susibėgimų aišku, kad vienoms knygėms laisvesnė savaitės pradžia, kitoms - savaitės pabaiga, tad galim rinktis ir penktadienį, ir antradienį. Susitikimo vieta ir laikas nesikeičia :
penktadienis, rugsėjo 10, 16.30 val., Bernelių smuklė Donelaičio g.
antradienis, rugsėjo 14, 16.30 val., Bernelių smuklė Donelaičio g.

na ir smagu aš prisijungsiu prie jūsų 14d

Žadėta paklodė apie Doris Lessing “Auksinį sąsiuvinį”... Pirmiausia šiek tiek papasakosiu, apie ką ši knyga. (Beje, viskas, ką čia toliau surašysiu, papasakojama jau pirmuosiuose keliuose puslapiuose.) Veiksmas vyksta Londone, šeštajame XX a. dešimtmetyje. Pagrindinė veikėja – Ana Vulf, protinga, intelektuali, inteligentiška, “laisva moteris”, išsiskyrusi ir turinti dukrą, rašytoja, parašiusi tik vieną knygą ir nebenorinti/nebegalinti rašyti toliau, dėl įvairių sudėtingų priežasčių. Sudėtingi ir Anos santykiai su vyrais (vis ne tokie pasitaiko, o kitokių, panašu, ir nėra), ir jos politinės pažiūros (Ana ir Molly – abi komunistės, bet abi nusivylusios komunizmo idealais). Ir apskritai Aną kamuoja susiskaldymo, pasidalijimo, fragmentiškumo jausmas – asmenybės, visuomenės, laikmečio… tas fragmentiškumo jausmas toks stiprus, kad kartais pačiai Anai jis panašus į beprotybę. Mėgindama susigaudyti savyje, ji rašo dienoraščius, ir ne vieną, o kelis.

Iš šios dienoraščių idėjos ir atsiranda neįprasta knygos struktūra. Knygos “ašis” – 5 dalių apysaka “Laisvos moterys”, kurios pagrindinės veikėjos taip pat yra Ana ir Molly. Intarpuose tarp kiekvienos apysakos dalies pateikiamos Anos dienoraščių ištraukos, jos ir sudaro didžiąją knygos dalį. Dienoraščius Ana turi keturis. Juodajame – prisiminimai iš Anos jaunystės Afrikoje, kurių pagrindu ji parašė savo pirmąjį ir vienintelį romaną, bei įvairūs kiti epizodai, susiję su šiuo romanu. Raudonasis dienoraštis – Anos politinio gyvenimo epizodai, komunistų partijos susirinkimai, savanoriškas darbas “su masėmis”, ir t.t. Geltonasis dienoraštis – Anos rašomo romano “Trečiojo šešėlis” rankraštis. Jo veikėja Ela ir jos komplikuotas meilės romanas su Paul’u – pačios Anos meilės istorijos atspindys. Ir dar yra mėlynasis dienoraštis – jame Ana užrašo kasdienius įvykius, mintis, sapnus… Galiausiai visų dienoraščių gijos susijungia auksiniame dienoraštyje. Bet visi dienoraščiai nuo pat pradžių kažkiek persipynę vienas su kitu, ir visi jie, kaip ir apysaka “Laisvos moterys” atspindi kažkiek tikrosios Anos asmenybės ir gyvenimo. Aš jau nuo pat pradžių šiek tiek susipainiojau tarp tų visų istorijų ir, kaip vėliau pasirodė, neteisingai nusprendžiau, kuri istorija yra “tikroji”, “neišgalvota”. Nors tai ir nebuvo labai svarbu, skaitymo malonumo nesugadino, bet kai paskui skaitinėjau atskiras dalis iš naujo, tai akcentus jau dėliojausi truputį kitaip.

Knygoje paliečiama labai daug įvairių temų, bet gal daugiausiai dėmesio vis dėlto skiriama moterų ir vyrų santykiams (arba, kaip kažkas taikliai pastebėjo, lyčių karo kronikai). Ana ir Molly – inteligentiškos, protingos, savo vertę žinančios moterys, bet abi, ypač Ana, vis “užsirauna” ant vyrų, norinčių tiesiog laikinai jomis pasinaudoti ir galiausiai jas paliekančių. Abi negaili kritikos vyrams, bet abi negali be jų gyventi. Ir ilgisi “tikro vyro”, nors taip ir nepaaiškinama, koks jis turėtų būti. Tuo tarpu visi knygoje sutinkami vyrai – emociškai nesubrendę, neatsakingi, isteriški, egoistai, ir kaip taisyklė, chroniškai neištikimi. Moterys gi – protingos, atsakingos, atjaučiančios, bet ir mazochistės, visada pasiryžę pasiaukoti vyrui, kurį tuo metu myli (o gal tiesiog jo gailisi). Na gal kiek šaržuoju, bet nedaug. Skaičiau ir galvojau, kad man sunku suprasti tą "lyčių karą" ir jo motyvus bei priežastis, nes nei pati esu tokia kaip Ana, nei tokių vyrų mano gyvenime, laimei, nebuvo. Sekanti mintis – ar čia man tikrai netyčia taip pasisekė, ar aš pati taip pasirinkau? Norėčiau tikėti antruoju variantu, bet gal čia tik mano arogancija kalba? Šiaip ar taip, skaityti labai įdomu. Tiesa, knygą daug kas kaltino neapykantos vyrams pertekliumi – sakyčiau, kažkiek tiesos yra. Gėjams irgi kliūna – taigi ir kaltinimų homofobija netrūko, ir ypač jų daugėja dabar, keičiantis laikams ir papročiams...

Dar viena svarbi knygos tema – laikmečio politinio fono, šaltojo karo ir to metu intelektualų flirto su komunizmu analizė. Man šis knygos aspektas buvo kiek nemalonus, ir vietomis net beveik piktai skaičiau tuos naivių intelektualų kliedesius apie Tarybų Sąjungą kaip pažangių idėjų bastioną, apie būtinybę netikėti kapitalistinės spaudos “melu” apie komunistines šalis ir tai, kas jose vyksta; arba kaip britų komunistai jautėsi prislėgti, mirus Stalinui… Suprantu, kad bet kuris sąžinę turintis intelektualas savo pažiūromis greičiau links į kairę, o ne į dešinę, betgi nebūtinai tiesiai į komunizmą! Iš kitos pusės, suprantu ir tai, kad toks nepakantus požiūris į tai, kas rašoma knygoje apie komunizmą – mano asmeninė “problema”. Vakariečiai, nematę iš arti “žmogiško komunizmo veido”, gal skaito tuos pasažus visai kitaip. Kita vertus, ir tiems patiems vakariečiams komunizmo idėja prieš 50-60 metų turbūt patraukliau atrodė negu dabar…

Iš daugybės kitų knygoje paliestų temų reikėtų išskirti dar vieną – beprotybės ir įvairių jos formų. Apie tai irgi rašoma daug ir stipriai, bet nenoriu plėstis, kad neatskleisčiau per daug. Bet ši tema tikrai svarbi, be jos knyga būtų kitokia.

Jei kas paklaustų, ar man knyga patiko, net nežinočiau, ką sakyti. “Patiko” kažkaip atrodo netinkamas įvertinimas šiuo atveju. Stipri, įspūdinga, sudėtinga, prieštaringa knyga. Iš tų, kurios perskaitytos dar ilgai nepaleidžia. Sukėlė daug minčių, su kai kuriomis jos idėjomis sutikau, su kai kuo norejosi (ir tebesinori) labai smarkiai ginčytis. Taip pat ši knyga yra puikus aprašomojo laikmečio dokumentas, ypač to meto moterų vidinio gyvenimo. Šia prasme knyga yra labai intymi, ir tikiu, kad aniems laikams tai buvo neįprasta ir kai ką net šokiravo, kad va taip išmestos į knygos puslapius mintys ir emocijos, kuriomis nebuvo priimta viešai dalintis. Kai kurios knygos temos jau pasenę (nors įsivaizduoju, kokį furorą ji sukėlė, kai buvo pirmąsyk išleista!), kai kurios tebelieka aktualios ir šiandien. Ir skaityti ją galima daug kartų, ir vis dar ką nors joje atrasti. Galima net atskirom dalim skaityti, irgi visai įdomu. Man jos vis dar nesinori paleisti iš rankų… Žodžiu, tai tokia knyga, kuri palieka gilų įspūdį, ir manau, kad ne vienai dienai. Nebijančioms rimtų skaitinių labai rekomenduoju
Papildyta:

1. As radau ne tik tavo atsiliepima, bet netycia aptikau ir SM tema, kurioje apie ta knyga buvo kalbama. Tu pasakei, kad gera ir patinka, dar kelios pritare, kad girdejusios, jog gera - man ir uzteko

2. Galima, as pameginsiu tave pamotyvuoti? Visu pirma, visada idomu skaityti kieno nors atsiliepima apie patikusia knyga (ypac jei jis kiek ilgesnis - dievinu literaturines paklodes ) Be to, tarp musu juk yra skaitanciu ivairiomis kalbomis, nors ir nedaug. Gal pvz tie tavo norvegai i olandu kalba isversti? Arba i vokieciu? Arba... na zodziu, rasyk tuos atsiliepimus, a?

Man labai gėda prisipažinti, kad paklodės apie “Auksinį sąsiuvinį” dar nebaigiau, dar noriu pratęsti… Šįsyk norėčiau pasidalinti keliomis citatomis iš knygos. Šiaip citatų iš knygų nebeišsirašinėju jau seniai, bet šiai knygai darau išimtį… Atsiprašau už vertimo kokybę, ir tikiuosi, kad bent jau mintį perteikiau teisingai…

“Tomas Manas – paskutinis iš senojo raugo rašytojų, naudojęs romaną išreikšti filosofinėms idėjoms apie gyvenimą. Panašu, kad romano paskirtis keičiasi, jis tampa žurnalistikos priemone. Mes skaitome romanus ieškodami informacijos apie gyvenimo sritis, kurių nepažįstame. […] Skaitome, kad sužinotume, kas vyksta. Gal tik vienoje knygoje iš tūkstančio rasime to, kas turėtų būti privaloma kūriniui, norinčiam vadintis romanu, - filosofijos.”

“Tame mano gyvenimo etape, dėl priežasčių, kurių tuomet dar nesupratau, aš negalejau leisti, kad mane pasirinktų vyrai, kurie tikrai manęs norėjo.”

“Visuomenėje, kur mažiau nei vienas vyras iš tūkstančio sugeba suprasti visus daugybę būdų, kuriais moteris paverčiama antrarūše piliete, belieka pasikliauti vyrais, kurie bent jau neapsimetinėja [kad taip nėra].”

“Ak tie nuostabūs žmonės, sulaukę 50 ar 60-ies, apie kuriuos sakoma – brandūs, išmintingi… tikri, spinduliuojantys ramybe. Bet kaip jie tapo tokiais? Visų jų praeitis pilna emocinių nusikaltimų – o, tie liūdni kruvini lavonai, nusėję išmintingų ir ramių vyrų ir moterų virš penkasdešimties kelią į brandą! Neįmanoma tapti išmintingu, brandžiu ir t.t., prieš tai keletą dešimtmečių nepabuvus siautėjančiu kanibalu.”

“Kai išgyvenimas pasibaigia, jis tuoj pat įgauna tam tikrą formą. Meilės istorijos, net ir ilgalaikės, panašios į santuoką, formą lems tai, dėl ko ir kaip ji baigėsi. Būtent todėl visa tai yra netikra. Nes tuo metu, kai išgyveni kažką, negalvoji apie tai, į kokią formą tas išgyvenimas galėtų tilpti.”

“Mudu nesame nevykėliai, nors mums taip ir atrodo. Mes skiriame savo gyvenimą tam, kad įtikintume žmones, šiek tiek kvailesnius negu mes, tiesomis, kurias pasaulio didieji jau seniai suprato. Jie visada žinojo, tūkstančius metų, kad uždarius žmogų į vienutę jis pavirs gyvuliu arba pamišėliu. Jie visada žinojo, kad skurdžius, bijantis policijos ar namo savininko, yra tik vergas. Jie visada žinojo, kad baimės apimtas žmogus yra žiaurus. Jie visada žinojo, kad prievarta gimdo prievartą. Ir mes visa tai žinome. Bet ar tai žino plačiosios masės? Ne, jie to nežino. Ir mūsų pareiga – jiems tai pasakyti. Nes pasaulio didieji neturi tam laiko. Jų vaizduotė jau kuria planus, kaip kolonizuoti Venerą, jų protai užpildyti ateities visuomenės vizijomis, pilnomis laisvų ir taurių individų. Tuo tarpu eiliniai žmonės yra tūkstantmečiais atsilikę nuo tų vizijų, įkalinti savo baimėse. Bet pasaulio didieji neturi laiko tokiems niekams. Ir jie teisūs. Nes jie žino, kad tam esame mes – akmenų ridentojai. Jie žino, kad mes nesiliausime ridenti akmenį į didžiulio kalno šlaitą [kalnas – žmonijos kvailumas, akmuo - tiesa, kurią instinktyviai suvokia pasaulio didieji, bet ji neprieinama daugumai žmonių], kai tuo tarpu jie, pasaulio didieji, stovi to kalno viršūnėje, jau tapę laisvais. Visą gyvenimą mes, tu ir aš, skirsime visą savo energiją, visą savo talentą tam, kad pastūmėtume akmenį dar porą centimetrų link kalno viršūnės. Pasaulio didieji tiki, kad mes neapleisime šios užduoties. Ir jie neklysta. Ir todėl mes nesame visiškai nereikalingi.”

“Tai buvo drąsa, bet ne tokia drąsa, kurią aš būčiau galėjusi suprasti. Tai nepastebima, skaudi drąsa, kuri yra gyvenimo esmė, kaip kad neteisybė ir prievarta yra gyvenimo esmė. Iki šiol aš pastebėdavau tik tai, kas herojiška, gražu ir protinga, nes tiesiog nenorėjau susitaikyti su mintimi apie neteisybę ir prievartą kaip gyvenimo esmę, ir todėl negalėjau pripažinti tos tylios ištvermės, kuri yra didesnė ir svarbesnė negu bet kas kita.”

“Mes visi, užaugę ir susiformavę kaip asmenybės Vakarų demokratijose, turime tą įgimtą tikėjimą, kad asmens laisvė ir pasirinkimo teisė nuolat stiprės, įveiks visas kliūtis, atlaikys bet koki spaudimą, ir šio tikėjimo nepajėgia įveikti jokie įrodymai, kad yra priešingai. Šis tikėjimas, ko gero, pats savaime yra pavojingas laisvės idėjai. Man prieš akis iškyla vizija – pasaulis su jo tautomis, sistemomis, ekonominiais blokais, vis labiau nepaslankus ir konsoliduotas; pasaulis, kuriame taps vis labiau absurdiška netgi kalbėti apie laisvę ar apie individo sąžinę.”

Dar pora citatų iš Doris Lessing pratarmės šiąi knygai.

Apie švietimo sistemos trūkumus (pati Lessing metė mokyklą, būdama 14-os), tiksliau, apie tai, ką, jos nuomone, reikėtų pasakyti vaikams, pradedantiems lankyti mokyklą:

“Jūs esate indoktrinacijos proceso dalis. Mes dar nesukūrėme tokios lavinimo sistemos, kuri tuo pačiu nebūtų indoktrinacijos sistema. Mums labai gaila, bet tai yra geriausia, ką mes galime jums pasiūlyti. Tai, ko jūs esate mokomi, yra tik šio konkretaus laikmečio prietarų ir šios konkrečios kultūros pasirinkimų mišinys. Pakanka vieno žvilgsnio į pasaulio istoriją, kad suvoktume, jog visa tai tegali būti tik laikina. Jus moko žmonės, kurie sugebėjo prisitaikyti prie mąstymo dogmos, sukurtos tų, kurie mokė juos. Tai sistema, kuri pati save kuria ir atnaujina. Tie iš jūsų, kurie yra atsparesni ir turi stipresnę individualybę, bus skatinami palikti sistemą ir rasti būdą lavintis savarankiškai – lavinti sugebėjimą susidaryti savo nuomonę ir savarankiškai priimti sprendimus. Tie gi, kurie pasiliks sistemoje, turėtų prisiminti, visada ir nuolatos, kad jie yra formuojami ir šlifuojami tam, kad įtilptų į siaurus ir konkrečius konkrečios visuomenės rėmus.”

Knyga nuo pat pradžių užsitarnavo “feminizmo biblijos” etiketę. Pati Lessing tuo labai stebėjosi, sakėsi visai nenorėjusi parašyti knygos apie feminizmą, o tiesiog rašiusi apie tai, ka matė aplink. Ją taip pat stebina, kad atskiri skaitytojai mato knygoje skirtingas pagrindines temas – feminizmo, politikos, beprotybės… ir tik retas kuris knygą suvokia kaip lygiaverčių skirtingų temų visumą, taip, kaip ją mato pati autorė. Bet:

“Autoriaus noras, kad skaitytojai knygoje matytų tai, ką matė jis, kad jie suprastų knygos pavidalą ir tikslą, taip kaip juos supranta autorius, - toks noras yra ne tik vaikiškas, jis rodo, kad rašytojas nesuvokia esminio dalyko: knyga išlieka gyva, stipri, kupina galimybių, skatinanti mąstymą ir diskusijas tik tol, kol jos idėja, forma ir tikslas yra nesuprantami skaitytojui. Nes nuo to momento, kai skaitytojui atsiveria knygos idėja, forma ir tikslas, knyga jam nieko daugiau nebegali duoti. Ir kai knygos idėja bei jos vidinė struktūra yra tiek pat aiškios skaitytojui, kaip ir autoriui – tada galbūt ateina laikas padėti knygą į šalį, kaip jau atlikusią savo misiją, ir imtis kažko naujo.”

Ir pabaigai, vėlgi iš Lessing parašytos pratarmės, tik jau vėlesnės, XX a. pabaigoje:

“Gyvenimą galima sulyginti su lipimu į kalną – kiekvienąkart, palypėjus šiek tiek aukščiau, atsiveria visai kitoks vaizdas.”

puiki paklodė
1. Dėl tų netikusių vyrų ir besiaukojančių nuostabių moterų man kažkaip labai tipiška lietuviška situacija pasirodė na, kiek matau iš aplinkinių. Jei kuri moteris nenori taikstytis su tokia situacija ir imt "bet kokį", tai kas belieka - intelektualūs pokalbiai su panašaus likimo draugėmis prie vyno taurės. Pati asmeniškai jaučiuos išvengus tokio likimo, nežinau, ar tiesiog pasisekė, ar gerą intuiciją turiu , bet sakau, nenustebau. Na, tam tikros savybės skirias tarp dabartinių lietuvių ir tuometinių britų, bet tendencijos man matytos..
2. Šita tema man laaabai įdomi. Taip pat sunkiai suvokiu tą vakarų susižavėjimą komunizmu, bet belieka tai priimt kaip faktą. Požiūris į komunizmą skyrės tada, skirias ir dabar, nepaisant SSRS žlugimo. Teko bendraut su Vakarų aktyvistais kairiaisiais, dalis jų dar ir dabar prikeltų Leniną pasaulio gelbėt..
Dar prisiminiau, ką teko ta tema skaityt - P. Petterson "Aš prakeikiu laiko upę" pagr. herojus meta mokslus ir eina dirbt į gamyklą, kad galėtų būti darbo liaudimi ir atstovauti jų interesus. Darbo liaudis į tai žiūri kaip į visiškai neprotingą sprendimą, na bet idealai yra idealai Veiksmas vyksta Osle, 7 dešimtmety.
3. Prisižadu parašyt apie tas knygas, kurios išverstos nors į kokią suprantamesnę šio klubo skaitytojams kalbą rusų, anglų, vokiečių, olandų..

Kaip noreciau pamatyt ta tavo sarasa
Po saules komentaro itraukiau ir as Drakono tatiuruote.

Dolitile, o kur uzsisakai knygas rusu kalba? Ar kas i LT atveza ar siuntiesi is Rusijos? Na , truputi placiau ir issamiau... Galima ir AZ.
Aciu

Man penktadienį gal pavyks prisijungti

Tikiu, kad ir man patiks. Traukiu į sąrašą


O aš tau jos pavydžiu Dar neskaičiau...


Puiki paklodė