Nerimas, įtampa, baimės

Įdomu, kaip laikosi mūsų Keter. Keter parašyk, kaip tau sekasi. Dažnai apie tave pagalvoju. .

labai gerai, kad kalbat, taip ir turi but, is to jie gali patarimus jums duoti, o jei mato, kad kazkas uzspausto yra, tai ir nenutraukia, duoda jums issikalbet.as is 45 min, prakalbedavau turbut maziau nei puse, tai psichologas man sake, kad dar tokios pacientes neturejo

as is 45 min, prakalbedavau turbut maziau nei puse, tai psichologas man sake, kad dar tokios pacientes neturejo
[/quote]

Ar teisingai supratau, kad tai reiškia, kad psichologas neturėjo tokios pacientės, kuri tiek daug kalba? . Tada aš visai nuvarginu ją savo plepumu .

Vile999, man būtų įdomu sužinoti, kiek jums padėjo psichologo konsultacija? Kaip ilgai jas lankėt ir kiek kartų per savaitę? Ačiū

ne as labai mazai kalbedavau, viska is manes tempt reikejo sake ju svajoniu pacientai , kurie daug kalba:)

ejau daug ir pas du psichologus.net nezinau ar labai man jie padejo, nes itikejimas tai man nepadeda, nu, gal , kad issikalbejau daugmaz, bet aisku vistiek visko 100proc neissakiau.aisku visai tik kitaip ziuriu i dabartines situacijas, uz save labiau pastoviu.eidavau apie 2 kartus per savaite is viso buvau gal apie 20 kartu

Na ir man 20 susitikimų skirta. Pusę jau atvaikščiojau. bet vat jūs sakot, kad išmokot labiau už save pastovėt, vadinasi psichologai jūsų to kažkaip mokė. Tai ir aš norėčau tų patarimų kažkaip daugiau .

Vile999, norėjau paklausti, ar susitvarkius nerimui, susitvarkė jūsų miegas? Ar gerai ir saldžiai miegate?

puse metu po vaistu nutraukimo tai miegojau ilgai (po 10-12val) ir giliai, veliau vis mazejo ta miego reikme, dabar puikiai uzmiegu,aisku visko pasitaiko del miego gilumo, bet tikrai geriau miegu, net negu iki PA ir nerimo pradzios

Sveikos
Dabar skaitau knygą R.Sharma "Ką tau skyrė likimas" - įdomi knyga Štai įdomi mintis, su kuria negaliu nepasidalint :
"Kelyje namo, į autentišką, gražiausią gyvenimą, ieškotojas visuomet susiduria su baimėmis apie kurių egzistavimą net nenutuokė. Kol gyvename aptemę, daugelis mūsų baimių slapstosi pasąmonės karalijoje. Sąmonė net nežino, kad jų ten esama. Tačiau tos baimės ne tik slapstosi, bet ir veikia kiekvieną pasirinkimą, nejučia valdo mūsų gyvenimą. Kai atsitokėjame ir pradedame remtis tikroviškesne pažiūrų sistema, baimės sustiprėja ir mes neišvengiamai su jomis susiduriame - o tai paprasatai būna bauginamas išgyvenimas.
Tačiau turime suvokti, kad visos šios baimės tėra šiandieninės pabaisos, jei jas neigsime - jos nugrims į dugną, paslapčia kenks mūsų gyvenimui ir neleis įgyvendinti svajonių. Jei su jomis pabendrausime akis į akį, jei tas bauginančias pabaisas, taip sakant, pakviesime puodelio arbatos, kad jas pažintume, tada įsitikinsime - jos kur kas mažesnės nei manėme. Kaip išblunka šešėliai, apšviesti saulės šviesos, taip ir baimės nutviekstos žmogaus supratimo, pradeda nykti.
Kam priešinamės - tas išlieka... ir jeigu atsisakysime dirbti tą vidinį darbą, kuris leidžia pažinti, o paskui įveikti baimes - jos mus visuomet valdys, tačiau jei turėsime drąsos tyrinėti save ir pažinti - mes baimes išgyvendinsime ir jų atsikratysime. Visa tai, kam priešinamės iš tikrųjų stiprėja. Tai, su kuo susidraugaujame, mums neišvengiamai nusileidžia."

Gebene, Viskas - tiesa, bet kaip nebijoti akis į akį susitikti su savo baime? Žmogus toks jau yra, kad bijo ir vengia to, kas jam nemalonu.
Kad ir dėl PA - na kas jo nori? Niekas (ypač tas, kas tai patyręs). Juk PA metu visaip kaip norime jo išvengti, greit pašalinti. Bet aš skaičiau tokią knygą anglų kalba būtent apie PA, tai joje rašoma, kad ateijus PA riekia jo nevengti, o kaip tik kviesti: "nagi nagi, ateik, parodyk, ką gali". Ir tada PA pasitrauks. Gal ir tiesa, bandžiau porą kartų užėjus kažkam panašaus į PA taip daryt, t.y. nepuoliau gert vaistų - ir praėjo

as tai jau, kaip buvau iskankinta PA, tai galvodavau, na blogiausiu atveju mirsiu ,bet kadangi buvo isaiskine , kad nuo ju nieks nemire, tai taip man jos praejo, bet aisku gal del to, kad ne tik ju nebelaukdavau, bet buvau susigyvenus su ta bukle.aisku nerimas ir susigyvenus su juo per ilga laika nedingo, reikejo islaukt tam tikra laika

vat čia ir yra tas paradoksas, kuomet kvieti, šneki, nevengi ir ji pasirodo ne tokia baisi Kiekvienas renkasi - kiti geria vaistus, pvz, bet praktika rodo, kad žmonės grimsta tik gilyn nuo cheminių vaistų Jiems jų reikia daugiau ir vis stipresnių. Na o dirbt su savimi, su savo mintimis - tai juk sunkus darbas (šneku iš patirties), kasdienis darbas. O jei žmogus prie PA turi juk dar ir dirbti kokį darbą už kurį gauna pinigus, nes kitaip paprasčiausiai nebeturės ko valgyt, na nėra paprasčiausiai sąlygų gilintis į save - štai ir griebiasi vaistų, nes o ką daryt, tuo momentu užtildo savo mintis, baimes, tik va labai trumpam, deja...
Bet man irgi pagrindinis kelias į pasveikimą buvo pripažinti, kad nerimauju, fiksavimas kiek laiko nerimas trunka, savo pojūčių įvardinimas. Gavau tuo metu atšviestą medžiagą iš vienos SM mamytės (gaila praradau ją kai kompas "nusprogo") ir gilinaus į save. Bet pats pirminis išsigandimas kas su tavimi vyksta - būna toks baisus, kad ten aplamai apie jokius gilinimusis į save, minčių fiksavimus,kalbėjimas su nerimu ir panika - aplamai neįmanomas, nes tu paprasčiausiai galvoji, kad viskas, jau paskutinioji, išprotėsi, mirsi ar kam kas. Tos praktikos tinka jau susivokus, kad čia ne miršti, o sužinojus, kad tau nerimo ar panikos ataka ir poreikis vėl susigrąžinti savo buvusį normalų gyvenima. "Poreikis", parašiau sąmoningai, nes ne tada mes gryžtame į save kai mes "norime", o tik tada, kai mums "reikia". Prisiminkit Mamontovo dainą "Beribiam danguje" - "ir viską ko tu nori, bandai pasiekt dar kartą, bet visa ko tau reikia, tave ir taip suranda"...

man tie keli PA ir šiaip visokie nerimai (bet nei dėl darbo, nei dėl šeimos ar dar ko aš nerimauju - pati net nežinau, ko) išties sveikatą pagadino Širdis pasilpus, kalatuojasi, karščio nebepakeliu, amžiais oro trūksta, galvą pradėjo skaudėt, ko anksčiau nebūdavo. Ir šiaip mintys vis apie mirtį ir pan. užeina. Aišku, veju lauk. Nors mirt vistiek kažkada teks
Jums taip nebuvo/nėra?