Ėjo į darbo pokalbį, nelabai orientavosi, paklausė kelio, truputį palydėjau, paplepėjom, kažkaip labai greitai apsikeitėm el paštais. Po maždaug savaitės parašiau paklausiau ar pavyko gauti tą darbą. Taip ir pradėjome bendrauti
QUOTE(Aiden @ 2011 12 19, 12:04)
Susipažinome tiesiog gatvėje.
Ėjo į darbo pokalbį, nelabai orientavosi, paklausė kelio, truputį palydėjau, paplepėjom, kažkaip labai greitai apsikeitėm el paštais. Po maždaug savaitės parašiau paklausiau ar pavyko gauti tą darbą. Taip ir pradėjome bendrauti
Ėjo į darbo pokalbį, nelabai orientavosi, paklausė kelio, truputį palydėjau, paplepėjom, kažkaip labai greitai apsikeitėm el paštais. Po maždaug savaitės parašiau paklausiau ar pavyko gauti tą darbą. Taip ir pradėjome bendrauti
Be galo miela skaityti apie tokias likimo išdaigas
Nuostabios istorijos!!! Sėkmės jums visoms su savo išrinktaisiais
Aš su saviškiu susipažinom dar vaikystėj. Tėvukai mane atveždavo į kaimą pas močiutę vasarot, tam pačiam kaime gyveno ir maniškis. Pamenu, kai jis su savo mama ateidavo pas mus, o mama mano sakydavo:
- O, žentas ateina!
Oi kaip pykdavau, kai taip sakydavo
Atėjus paauglystei, atsirado abipusė simpatija viens kitam, bet nesiryžom draugaut, nes retai beatvažiuodavau ir nenorėjau draugystės per atstumą. Galvojau geriau draugą turėt, nei jį prarast po nesėkmingos draugystės. Sulaukęs 20-ojo gimtadienio jis atvyko dirbt į vilnių. Jis dirbo statybose, o aš studentaudama atrakcionų parke. Taigi, po darbų jis kasdien lėkdavo pas mane į darbovietę palaikyt man kompanijos, atnešdavo šilto maisto iš akropolio. Nes darbe neišleisdavo valgyt, daug darbo būdavo. Pasibaigus mano darbo dienai mane kasdien pėstute lydėdavo namo. Savaitgaliais pradėjom kartu linksmintis. Po beveik 2mėn.tokio kasdieniško buvimo kartu pastebėjom, kad nebegalim būt atskirai Tapom pora. Praėjus 2mėn.apsigyvenom kartu.Po 4mėn.draugystės man pasipiršo per Valentino dieną. O po 3 su puse metų susituokėm. Kartu esam 5 metai ir auginam nuostabią mažylę
- O, žentas ateina!
Oi kaip pykdavau, kai taip sakydavo
Atėjus paauglystei, atsirado abipusė simpatija viens kitam, bet nesiryžom draugaut, nes retai beatvažiuodavau ir nenorėjau draugystės per atstumą. Galvojau geriau draugą turėt, nei jį prarast po nesėkmingos draugystės. Sulaukęs 20-ojo gimtadienio jis atvyko dirbt į vilnių. Jis dirbo statybose, o aš studentaudama atrakcionų parke. Taigi, po darbų jis kasdien lėkdavo pas mane į darbovietę palaikyt man kompanijos, atnešdavo šilto maisto iš akropolio. Nes darbe neišleisdavo valgyt, daug darbo būdavo. Pasibaigus mano darbo dienai mane kasdien pėstute lydėdavo namo. Savaitgaliais pradėjom kartu linksmintis. Po beveik 2mėn.tokio kasdieniško buvimo kartu pastebėjom, kad nebegalim būt atskirai Tapom pora. Praėjus 2mėn.apsigyvenom kartu.Po 4mėn.draugystės man pasipiršo per Valentino dieną. O po 3 su puse metų susituokėm. Kartu esam 5 metai ir auginam nuostabią mažylę
QUOTE(Elegantiškai sninga @ 2012 01 07, 20:50)
man ir pačiai istorija tokia vaikiškai miela
Studijavome tame pačiame fakultete, jis buvo pora kursų vyresnis, bet daugmaž iš matymo visi visus žinodavome, esame su juo susidūrę keletoje situacijų, bet taip epizodiškai....
Ketvirtam kursui baiginėjant paskutinį pusmetį, nuėjau į to kurso vaikinų bendrabučio kambarį ir paprašiau, kad kas gal galėtų po egzaminų atiduoti konspektus (man jų vėliau gi prireiks). JIS tame kambaryje net negyveno, bet taip jau sutapo, kad tuo metu buvo, ir pasakė, kad galės atiduoti. Tai sakau - duok numerį, kaip aš kitaip tave po baigimo susirasiu
Tai va, dar po kažkelių mėnesių susisiekėm, perdavė tuos konspektus, paplepėjom, paprašė, kad knygą iš bibliotekos paimčiau.. Paėmiau, kitą kartą perdaviau, vėl pakalbėjom.. Taip dar kokių "reikalų" dėka susitikom po kelių savaičių.. Ir dar kartą... Kol galiausiai viskas po kokio mėnesio ar pan. tokių intesyvesnių vos ne kasdieninių pasibendravimų išsirutuliojo į tai, kad galiausiai pasiryžo pabučiuoti.... O aš jau senokai to laukiau
Ketvirtam kursui baiginėjant paskutinį pusmetį, nuėjau į to kurso vaikinų bendrabučio kambarį ir paprašiau, kad kas gal galėtų po egzaminų atiduoti konspektus (man jų vėliau gi prireiks). JIS tame kambaryje net negyveno, bet taip jau sutapo, kad tuo metu buvo, ir pasakė, kad galės atiduoti. Tai sakau - duok numerį, kaip aš kitaip tave po baigimo susirasiu
Tai va, dar po kažkelių mėnesių susisiekėm, perdavė tuos konspektus, paplepėjom, paprašė, kad knygą iš bibliotekos paimčiau.. Paėmiau, kitą kartą perdaviau, vėl pakalbėjom.. Taip dar kokių "reikalų" dėka susitikom po kelių savaičių.. Ir dar kartą... Kol galiausiai viskas po kokio mėnesio ar pan. tokių intesyvesnių vos ne kasdieninių pasibendravimų išsirutuliojo į tai, kad galiausiai pasiryžo pabučiuoti.... O aš jau senokai to laukiau
QUOTE(Little_Miss @ 2012 01 14, 01:34)
Na va, koks įrodymas, kad kartais tas žmogus visai visai šalia, tik nebūtinai iškart pastebėtas
QUOTE(tigrin @ 2012 01 06, 15:48)
Kokia miela istorija! Labai dziaugiuosi uz Jus. Mes su draugu susipazinom internete..Kad ir kaip nuobodziai tai skamba
QUOTE(BrandNewSmile @ 2012 01 16, 03:37)
Dabar tai turbūt populiariausias susipažinimo būdas. Geras dalykas tas internetas
Mano vyras su antraja puse susipazino pas ja darbe vaiksciojo vaiksciojo kaip klientas ir prisivaiksciojo 
vaiksciojo vaiksciojo kaip klientas ir prisivaiksciojo
Buvo draugų draugas,ir paprašiau kad pavėžintų savo mocu,ir po šiai dienai važiuojam
