Kaip ir kur susipažinote su antrąja puse?

As su savuoju susipazinau internete, lyg ir nieko ypatingo, taciau...
Vienu metu bendravau su dviem vaikinais, su saviskiu ir kitu. Kazkodel dabartinis maniskis man nelabai patiko, na, malonu gauti zinutes, kalbetis per skype, bet tiek to....labiau trauke prie kito.....ir buvau as su tuo kitu apie puse metu, gyvenau su juo, taciau vis tik visada prisimindavau ir dabartini maniski, kuris tuo metu man nelabai patiko galbut isvaizda, taciau trauke vidumi.....ir ka jus galvojat, taip atsitiko, kad su tuo kitu musu keliai issiskyre, grizau i LT ir tada jau pasidare maniskis artimesnis, pradejome bendrauti, jis dar turejo panele, taciau ja greitai paliko....zodziu apsisprendziau susitikti su juo realiame gyvenime, jis gyvena kitoje salyje ir niekada nesigailejau to, nes tai, ka pamaciau siame zmogujo, isties suzavejo....ir stai mes jau esame kartu, suzadetiniai ir planuojame vestuves....ech, kartais tikrai matyt yra likimas....

Septintoj klasėj, rugsėjo pirmą kartą pamačiau MB... Suspaudė man širdelę, apsvaigo galvelė, kai pamačiau jo šypseną. Jis visada pagal metus atrodė vyresnis, yra be galo linksmas, o „pasiutęs“ buvo! „tai kas, kad spuoguotas, aš irgi turiu spuogų, juk visi dabar turim spuogų“ sakydavau bendraklasėm, bet „taigi Klasiokas“ pagalvojau ir tik tyliai kartais apie jį pasvajodavau. Tokia buvo aštunta klasė, o devintos klasės pabaigoj, su drauge įkalus „ant drąsos“ parašiau aš jam žinutę, KAIP MAN JIS PATINKA. Gavau atsakymą: „Nepyk, man patinka kita panelė. Be to, esi ne mano skonio“. Aišku, kas gali žiūrėt į tokią storulę? Bet ką aš padarysiu, kad išsisukau koją ir priaugo tie kg ir niekaip manęs nepalieka? Po kelių dienų atsigavau, kad man tik 16 metų, atsiras kas žiūrės. Ir buvo kas žiūrėjo, gal todėl, kad kai išsisukau koją krūtinė ne pagal amžių padidėjo? Ir žiūrėjo daugiausiai į ją, ne į mane... Pradėjome vėl normaliai kalbėtis tik 11 klasėj, kai turėjom bendras 3 pamokas su juo, nes buvau HUMANITARĖ, o pas mus mokykloj jie buvo atskirtieji. Pamenu, sėdėjau priešais jį per matematiką. Ir jis vieną dieną manęs paklausė: „Su kuo iš klasės pasimylėtum?“ Aš apsidairiau ir sakau: „Su tavim.“ Jis tik atsilošė ir nutilo, o aš pradėjau juoktis. Dar per one.lt parašiau jam, „tai kada pasimylėsim?“, pasirašėm, pasijuokėm ir tuo baigėsi. Atėjo 12 klasė, jau kaip ir reikia galvot apie egzaminus, o čia klasiokė kviečia į gimtadienį, nelabai aš su ja daug bendrauju, bet į mokyklos diskoteką gal smagu būtų nueit. Ilgai dvejojusi vis dėlto išsiruošiau su dovana į tą gimtadienį (buvo lapkričio pabaiga). Žinoma šukuosena, makiažas VAKARINIS. Mini sijonas, bet šiknos aš nešalsiu stotelėj (nes gyvenau tolokai nuo mokyklos), storas pėdkelnes susiradau ir pirmyn. Diskoteka visai nieko, bet kiek galima toj mokykloj būt, lekiam pas klasiokę. Valgom, geriam, šokam (jau pilnamečiai visi, tai galim ir su jubiliatės tėvais šampano ir ne tik išgert), ir vėl iš naujo... Ir kažkuriuo metu – matau ateina MB, su kitais klasiokais, pasirodo ir juos kvietė į gimtadienį, bet jiems daugiau „apšilt“ reikėjo... Žinoma gimtadienio scenarijus užstrigęs ties valgom geriam, šokam. Ir atėjo 00h: tortas, „ilgiausių metų“, ar skanus tortas buvo nepamenu. Bet šampanas aptaškė vasarą suremontuotą klasiokės virtuvę, lubas, sienas, grindis. Tada dalis baliauninkų liko prie stalo, kita dalis (tarp jų ir aš, ir MB) ėjome gert tekilos ir klausyt kaip jubiliatės sesė moka grot gitara. Po dviejų stikliuko „ratų“ (aš negėriau) MB atsisėdo šalia manęs, paėmė mane už rankos ir pašnibždėjo į ausį „einam“. Nusivedė mane į kitą kambarį. Rakto duryse neradom (nors pasirodo jis ten buvo), tad užstūmėm foteliu, aišku, subraižėm vasarą išdažytas grindis. Vieni nuostoliai po tokių balių... Taigi, kambary. Pradėjom bučiuotis. Netrukus klasiokė pasibeldė ir pasakė, kad atvažiavo jos tėtis mūsų visų parvežt namo. Gal ir gerai, kad čia mus nutraukė... Dar pašnekėjom ir atsisveikindami pasibučiavom. Grįžau paryčiais ir iškart užmigau. Ryte gavau sms nuo nežinomo numerio, parašė MB. KOKIA aš tada buvau laiminga!!! Po to vakaro mūsų bendravimas pasikeitė, susitikdavom dažniau, ne tik mokykloj, pažiūrėdavom filmą, ar šiaip šnekėdavomės gerdami arbatą... Po mėnesio tokio bendravimo jis pasiūlė būti jo mergina SMS‘u. Žinoma sutikau. Po beveik dviejų metų draugystės ir metų gyvenimo kartu, Kalėdų rytą jis man pasipiršo. O ateinančią vasarą planuojam vestuves. Bet taip aistringai jis mane bučiuoja retai... Aš jo kažkada paklausiau, kada jau tapau „jo skonio“, jis atsakė, kad kai sėdėjau priešais jį per matematiką, 11 klasėj.

Na, neblogai judviejų mokyklinė simpatija išsivystė

Is tikruju idomios tos istorijos

Ko tik šiam mažam pasaulyje nebūna vieniems mokyklinė meilė išauga i tikrąją ir vienintelę Gražu

Aha, aš irgi turiu du klasiokus, kurie taip burkuojasi jau 10 metų. Abu vienas kitam buvo vieninteliai

Nuostabi ir begalo įdomi gyvenimo pažintis

Per visagali interneta kadaise lb populeria one.lt

Susipažinome internete. Ir po antro pasimatymo supratau, kad kažkas bus. Ir tas kažkas jau tęsiasi beveik du metus

Manau visą gyvenimą prisiminsiu tą laiką, kai jau truputi pašalę, bet dar nėra sniego. Kai vitrinos pasipuošusios kalėdinėmis lemputėmis, nes tas laikas, kuris atnešė į mano gyvenimą jį.

Buvome susitikę vos 5 kartus, ir aš turėjau išskristi į Angliją aplankyti šeimos kalėdoms. Tačiau tą vakarą mano lėktuvas taip ir nepakilo dėl baisaus oro. Nežinojau ką daryti, eilėjė pasikeisti bilietus prastovėjau iki 3val nakties, ir net neturėjau pinigų grįžti iki buto nuo oro uosto. Tuomet paskambinau jam ir pasipasakojau. Prikėlė visus savo draugus, kad kuris bėgtų važiuoti gelbėti, nes pats buvo išvažiavęs į kitą miestą. Galiausiai suprasdamas, kad neturėsiu, kur švęsti švenčių pasiūlė tai daryti su jo šeima ir papasakojo, jog jo šeima turi tokią tradiciją: per kiekvienas kalėdas padeda atskirą lėkštę ant satlo žmonės, kurie neturi kur švęsti švenčių ir tais metais aš tą lėkštę užėmiau

Iš pradžių buvo tikrai baisu. Bet buvau sutikta kaip šeimos narys. Ir nuo tų stebuklingų kalėdų supratau galutinai, jog tai man skiras žmogus

Labai graži istorija

ernesta1234 - ne be reikalo sakoma, kad gražiausios pasakos yra ne knygose, o iš gyvenimo