Merginos, BŪTINAI turit nubrėžti ribas, o dar geriau, jeigu niekas negerėja, kuo greičiu ATSIRIBOKIT pačios. Visad buvau netikus mama (oi, kaip pažįstamos jūsų visų išsakytos frazės), visada jaučiau kišimąsi ir gyvenimo reguliavimą. Kaip jums patinka - gimė sūnus vasarą, buvau antrą kursą pabaigus, tai rugsėjį išrėkė: vaiką auginam MES, o TU grįžti mokytis. Blioviau nerealiai (dabar galvoju, kad geriau būčiau pasiėmus vaiką ir į niekur išėjus, tikrai būtų atsiradę gerų žmonių, nu bet kai tik pora mėnesių po gimdymo, tai iš kur ten smegeninė veiks, dar depresija baisi buvo. Pasekmėje nemaitinau savo vaiko natūraliai, nemačiau nė pirmų žingsnių, nieko. Labai sunku buvo mokytis, matyti vaiką tik vakarais arba tik savaitgalį. Nuolatinia kalimas kokia aš netikus padarė savo, atstumas irgi. Jam 12, ryšys po truputį atsistato, bet kiek turiu dabar dirbti

) Man irgi buvo gaila tėvų, vis pateisindavau, kad "nu va, seni, tiek to, tegu pasidžiaugia, nu gal jie geriau kartais išmano" - tiek man buvo smegenys išplautos... iširo mano šeima. Po kiek laiko pradėjau bendrauti su kitu, sūnus jį puikiai priima, bet net ir per 8 metus jie vis randa prikibti - tai ne taip pasakė, tai vėl kas... Žinoma, ir kurgi tiks, jis man akis atvėrė, parėmė visur ir visada, palaikė mano norą teises laikyt (išsilaikiau

), mokytis jei norėjau, sudomino visokia veikla, sportuojam dabar visi, kartu einam kur nors, jaučiuosi tikroj šeimoj. Tai jiems spyglys subinėj, nes aš jau jiems nebepataikauju ir nebenusileidžiu. Paskutinis lašas buvo kai neseniai apturėjau nesivystantį nėštumą, tai ir drėbė - jūs patys kalti, jūs per seni (man 33, kai aš gimiau, mamai buvo 36), jūs alkoholį vartojot, tu vairavai mašiną (net 2 kartus, ir tai vyro didelę ir saugią, kuri man labai patinka), ir t.t. - tai buvo pirmas jų vizitas man grįžus iš ligoninės... MB neištvėręs durnais pavadino, tai galit tik įsivaizduot, kokis niekšas patapo jų akyse. Juo labiau kad vaikutis buvo itin laukiamas, o MB raudojo, kad net klinikos aidėjo. Tai nuo tada sakau visiems - netekau ir vaikelio, ir tėvų tuo pat metu. Nutrūko galutinai viskas, kalbuosi, žinoma, bet tik formaliai, nes tiesiog nebegaliu, kaip skauda. Atleidau, nelaikau pykčio, bet nieko jiems nejaučiu. Beje, sūnus kai išgirdo tokią baisybę iš jų, tai pribėgo ir apsikabino mane, sako mama, tu neverk, tu nekreipk dėmesio. Po to kai papasakojo,kad kai jis pas juos būdavo, tai vis klausinėdavo jį, ką MB blogai daro, viską ką kalba išklausinėdavo - nu, manipuliuodavo vaiku ir jį nuteikinėjo. Tai dabar labai daug kalbamės su mažium, papasakojau jam visą istoriją, ramiai, be pykčio, jis labai daug supranta ir manau, kad atstatysiu, kas prarasta. Beje, turim jau ir sugedusių dantų - juk seneliai ne krokodilai, neverčia vaiko dantis valyt, užtat saldainį duoda, kad miegot eitų, ir padėt prie darbelių nereikia - nu juk tai vaiko išnaudojimas, jei jis kelis įrankius sušluosto, o jei lapus pagrėbstė, tai jau visai tėvai banditai

Ar ne? Ir vis gąsdindavo - jei tu jį barsi tai jis pas tėvą pabėgs (na pas pirmąjį vyrą). Taip, negalima vaiko pabarti, jei neparuošė pamokos, pasiuntė draugą kur "toli"... Geriau tegu prie kompo pasėdi

nepamirškit - tai JŪS tėvai, ir tik jūs esat už vaiką atsakingi, tik jūsų pareiga jį užaugint. Suaugusiam nepasiteisinsit, kad dėl senelių kažko jam nedavėt gyvenime. Aš žiauriai pasimokiau, niekam to nelinkiu, užtat sakau - DABAR turit kažko imtis ir nelaukti, kol bus blogiau.