Mes turim katytę, tokią našlaitėlę, radom prieš porą metų visai mažą, badu bemirštančią, blusų ir kitokių bjaurybių sukandžiotą, pagailo... nors visada sakiau šunį turėsiu. Vardo net neišrinkom, niekas man netiko. ir vadinam Katyte. Nes pradėjo reaguot taip šaukiama (užtenka spigiau TYTE pasakyt šeip)
Prieš pusmetį pasigimdžiau sūnelį.

Ramus vaikinas buvo, tai Katyte turbūt nė nesuprato, kad gyvą padarėlį turim, kol jis "šnekėt" nepradėjo. Kai susivokė, kad yra "žmogaus vaikas" namie, didžiausiu ratu apeidavo, jei pro jį praeit norėdavo, ir tik dabar nedrąsiai kartais prieina pauostyt jo, dažniausiai kai jis miega, nes tada aišku jai saugiausia (kitaip savo negrabiom rankom čiumpa jis..)
Bėdų neturim, pavydo nepastebėjom dar, labai smagu žiūrėt kaip jie abu susipažįsta po truputį.
Be to, katytė pas mus dar ir klouno vaidmenį dabar atlieka, jeigu Jonce verkia, iš karto pasakom "kur katyte?", baigias zyzimai, akimis vaikas katytės ieško..
O jeigu vaikas verkia ir niekas prie jo neina, Katyte bėga pas mane arba pas vyrą, į akis žiūri ir sako "miaaaawuuu", taip labai protingai