Kad zmogus savanaudis, nenorejau pasakyti, kad butent tik del to, kad nepasiima vaikelio is vaiku namu, zmogus apskritai yra savanaudis, nera sventu. Nenoriu plestis apie vaiku namus, kiekvienas pasirenka tai, kas jam priimtina

, pavyzdziui as, ilgai maistavau, kokiu tik nesamoniu esu prikalbejusi sau ir vyrui, kiek pykcio isejo is mano lupu, apie vaiku namus taip pat nenorejau net galvoti, buvo tragedija isivaizduoti, kad negaleciau tureti savo vaiko, vengiau kalbu apie tai, buvo skaudu, skaudu gal net per menkas zodis. Ir stai ivyko luzis, tarsi nurimo mano viduje tas audringas vandenynas, nebematau tragedijos, vel pradedu tiketi, kad viskas mums pavyks, o jei nepavyks, galbut pasiimciau vaikuti globoti, ir jei atvirai, as taip pat bijau, bet nesakau, kad uzdarau duris.
Skine, gyvenime ne viskas taip paprasta, ne visada krikstateviai buna salia ir apskritai, mazai yra norinciu priglausti svetima vaika.
Nuosirdziai linkiu visoms pirmiausia susigyventi su savimi, kad uzplustu ta ramybe, kad nebezeistu kalbeti apie vaikus, nesvarbu, jusu, draugu ar vaiku namu.

Ir zinoma, linkiu, kad ivyktu tas stebuklas, kurio mes taip visos laukiame.