Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Linutas, kaip Jūs jaučiatės išsakiusi savo nuomonę, paskaičiusi kitų mergaičių mintis?
Pirmiausia norėjau pasakyti, kad tikrai ne Jums vienai kyla įvairių abejonių, baimių dėl dirbtinio apvaisinimo procedūrų. Jeigu paklausčiau visų visų, dalyvavusių šiame pokalbyje, negi Jums nė karto nė karto nekilo jokia prieštaringa mintis dėl pagalbinių procedūrų? Manau tikrai kilo, tik po kurio laiko noras turėti vaiką turbūt nugali visas kitas mintis.
Ir nepriimkite visko asmeniškai, čia tik diskusija.

Negaliu skaityt komentarų, spaudimas pakyla Vienas bukas fanatikas iškraipo medicininius faktus, o būrys davatkų, irgi nieko apie tai neišmanančių, susiima už galvos ir piktinasi

as turejau kursa pas ji. Tuomet pirma karta suzinojau apie dirbtinius apvaisinimus ir visa info jis pateike labai itaigiai, tikrai juo patikejau, kol pati nesusiduriau...Todel kazkaip labai nepykstu ant tu zmoniu, kurie juo patiki..
Gaila kad negalima kunigams vesti, turbut tuomet ir ju nuomone keistusi daugeliu atveju...

gera diena, visoms

paskutiniu metu pradėjau kalbėtis su savimi... gal čia penkių mėnesių nedarbo susikaupęs žodžių limitas, gal tikrų draugų stoka, o gal tik neviltis, kuri aplanko kiekvieną rudenį jau 6 metus ...






pacitavau lotari, nes jaučiuosi identiškai...
nežinau prie kurių turėčiau glaustis, pas kurias ieškoti paguodos, o gal tiesiog skaityti ir savanaudiškai raminti save, kad ne aš viena tokia neaiški arba yra ir blogiau ...

gydytojai nemato priežąsčių ir linkę su jumoru raminti, kad belieka mėgautis gyvenimu ir laukti. ir laukėm...ir vėl ieškojom atsakymų...ir palikdavom viską kaip yra, ir vėl "kilom į kovą"...ir kaip pasakoj be galo...

šis ruduo niekuo neįpatingas - toks pats kaip 5 prieš tai, tik tiek, kad nebedirbu.
nebegaliu leisti sau tūkstančių tyrimams. šiemet aš nuginkluota...
bet negaliu pasiduoti be kovos. vėl naršau likimo draugių kelius - gal išlindo, paaiškėjo liga paslaptis išryškinta? turi būti atsakymas. negaliu patikėti, kad šiais laikais negalima ištirti žmogaus skersai išilgai. mane ima pyktis

prisiklausiau n+k istorijų apie šeimas, kurioms visgi pavyko, bet teko palaukti.
ir kaip iš daugaus, visai netikėtai pastoja po 7-8-10 metų po pirmagymio.
ar tai tikrai mūsų likimus kažkas surašo ir bus taip, o ne kitaip? ar jei nieko nedarysi, vis vien gausi kas tau skirta? ar visgi reikia nesnausiti ir artėti, nes kiekvienas pliusas yra veikėjas šioje formulėje?

mijonas klausimų ir viena tiesa - atsakymų ieškoti savyje...
o ten tuščia
varo į nevilty... pradedi įžvelgti nebūtus dalykus - gal aš bloga mama?gal žmona?žmogus?..
pabunda pyktis - ant savęs, ant vyro, ant darbo, ant gydytojų, ant pastojusios draugės, ant valymo laukiančios pacientės sėdinčios šale, ar klykiančio kūdykio ir isterikės jo motinos...rodos visi kalti.
...ir begalinė palaima - mano mergytės apkabinimas, bučinukas, piešinukais pripildyti darbo stalčiai, suteptas sumuštinis...
ir taip sukasi , sukasi ratas...

visa tai vargina jau pradedu galvoti, kad pavargau ir nieko nebenoriu. kad darau tai dėl vyro, kuris vis labiau praranda vilty ir tuo pačiu dar labiau trokšta kūdikėlio. jis perpildytas meile. matau kaip stengiasi būti geru vyru ir tėčiu. kaip su pavydu žiūri į kitus tėčius.
kaip mano dukrytė kiekvieną kartą pasisvečiavusi pas draugus ar gimines, prieš miegą prašo dievulio broliuko arba sesės (dabar jai jau nesvarbu kas)

ir kaip prieš kitus atrodom savanaudžiai, nes auginam vienturtę lepūnėlę ir nenorim antro vaikelio ...
niekada nesakėm , kad nenorim. visi artimieji ir draugai žino, kad nesulaukiam. visi palaiko ir laukia kartu. ir tai kaip išsiverkiau dabar nėra kasdienybė. tiesiog būna dienų kaip tyčia ...

Exit ir aš jaučiuosi identiškai....ir manau dar daug kas.......toks jausmas,kad apie mane rašei....kelis kartus perskaičiau.....
Ir kodėl taip būna...kai eilinį kartą pasižadu:"viskas užtenka..nebeskaitysiu forumo, nebeskaudinsiu savęs, pamiršiu viską ir stengsiuos gyvent taip, lygtais neegsiztuoja nevaisingumo klausimas mūsų šeimoje"-pažado nevykdau.....skaitau, randu identišką aprašymą ir tada praskystų, sukyla visi prisiminimai, taip skauda visur,kad trūksta žodžių tai būsenai išreikšti
Dar tas lietus pliaupia nuo pat ryto....

Taigi pirmiausia apie ka kunigai sako, isiskaitykit! juk jie ne pries kad gimtu kudikis, jie nenori, kad embrionai butu naudojami ekperimentams ir nebutu auginami kaip organu domnorai kazkam..
o vis del to susimascius kas ta gyvybe... niekniekis tik vienas spermiukas, is milijardu ir vienas kiausinelis..

Exit, Dijav, va kaip graudu, kai turi viena vaikeli, bet beda jau tame, kad dabar gyveni del jo, o jo ir yra didziausia svajone tureti broli ar sese.
Ir mano pazadai neskaityti SM baigasi vel ir vel, kai tik prisedu prie PC - cia jau priklausomybes liga

Taip pat. Nes vis tiek sukasi tie patys klausimai galvoje: palaukti, ar jau gydytis? Jei gydysiuos gal vis tiek nieko gero nebus, o pinigeliu, kaip zinia, visiems dabar labai reikia. Tie klausimai galvoje man neuztyla niekad, gelbeja tik meditacija, kitaip isikraustyciau is proto

Mane stebina baznycios itaka istatymu leidykloje O si fraze is viso atrodo absurdiska:
A. Narbekovas nesutinka, kai dirbtinis apvaisinimas gali būti vadinamas nevaisingumo gydymu, nes po jo žmogus ir toliau išlieka nevaisingas.
Tokiu atveju ir organu donoryste, dantu protezavimas ir t.t. neturetu buti dengiama is valstybes lesu.

Netgi jeigu skaiciuoti matematiskai, vaikelio susilaukusi seima tai paciai valstybei, kompensavusiai vaistus ar proceduras, atsimoka 100x plius (mokedama PVM uz pampersus, zaislus, rubus, knygas, veliau studijas, o uzauges leliukas - dirbdamas mokesciu pavidalu). Kai visa Europa sensta, sis klausimas - pagalba nevaisingoms seimoms - turetu tapti aktualesnis... Juk ne visi isdrista/nori/gali auginti svetima vaikeli.

Stiprybes kovojant pries tamsuolius.

P.S. As siandiena kazkokia agresyvi - galeciau, ispirciau i sedimaja tokias nesamones snekanciam.

Teisingai parašėte

kaip supratau cia musu mintys visu vienodos.As visai sutinku su tavimi ir parasyciau ta pati.
Bandziau ilga laika nelysti i SM bet deja ji kaip narkotikas,vis perskaitau grazias pabaigas ir vel uzsivedu is naujo,vel pradeu galvoti ir mums taip bus ir pan.

ne tu viena noretum ispirti, as mielai prisideciau. nors ir esu tikincioji, taciau nepateisinu daugelio dalyku ir siuo atveju A. Narbekovo zodziu! kaip gali zmogus aplamai taip galvoti. Manau dievas sukure pasauli, sukure zmogu ir jam dave smegenis ir nebe reikalo, o tam kad jas naudotu, todel siais laikais ir pazenge medicina - zmones gydosi nuo vezio ir kitu ligu ir pagyja (nors aisku ne visiems tai pavyksta), nuostabu! valio! visi dziaugiasi israstais vaistais, taciau apie vaisinguma prabylama kitaip. kodel? nejaugi paciam A. Narbekovui idavus i rankas du kudykius - viena naturaliu budu isnesiota ir pagimdyta, o kita megintuvelio pagalba sukurta ir pagimdyta. abu kudykiai turi maza asmenybe, turi maza plakancia sirdute, turi dvi akutes meiliai ziurincias i ji ir nejaugi jam nesuvirpa balsas taip sneketi??!! cia nuzmogejimas! juk niekas neatsitinka gyvenime be priezasties ir jeigu jau siandien turime galimybe tokiu budu sukurti nauja gyvybe - kodel gi nepasinaudoti proga! kiekvienas gyvenime trokstam pajausti motinyste/tevyste,kodel turetumem praleisti toki sansa??

Bet iš tikrųjų, kodėl sugrįžtame į SM, į šį skyrelį ir kitus, nors atrodo sau ne vieną kartą buvom prisiekę to nebedaryti? Man kartais padeda, o kartais tik viską apsunkina tas forumo skaitymas, bet man tai vienintelė vieta, kurioje aš galiu apie savo problemą garsiai kalbėti ir būti suprasta. Patinka kad perskaitau kelių nuomonių, kad kartais tiesiog būnu sukritikuojama dėl neigiamų savo minčių, o kartais tiesiog palaikoma, nes visos mes patiriame panašius jausmus ir išgyvenimus.

Tokia profesija, ačiū už komentarą. Per šį savo tylos forume laikotarpį nuveikiau tikrai nemažai ne tik savo minčių horizonte, bet ir šiaip ėmiausi veiksmų: pagaliau išdrįsau pasidaryti GN, pasiėmiau atostogų savaitei ( pagaliau turėjau laiko sau), pakeičiau šukuoseną, daviau visišką laisvę MB namo remontuose ir apsigyvenau ten, kur yra šildymas. Jaučiuosi pailsėjusi, pakeitus aplinką, pagaliau atsipalidavau nuo visko. Ištyrėm ir MB turtą. Dabar laukiam grįžtančio savo daktaro tolimesniam gydymui.

Linutas,manau ir žinia apie tai, kad būvau užmegzta mėgintuvėlyje, nebūtų neigiama bei turėtų ir teigiamų pasekmių vertybėms, gyvenimo prasmės suvokimui ir t.t. Kalbu iš patirties, nes mano atsiradimas šiame pasaulyje irgi turėjo savo istoriją, kuri turėjo savo pasekmių, bet sužinojus tiesą ilgai nepykau, o kaip tik palengvėjo, pasikeitė požiūris į man artimus žmones, atsikračiau neigiamų emocijų jiems. Gailiuosi, kad šios informacijos nežinojau anksčiau.

Ka daryti, kai nesulauki is vyro norimo palaikymo gydantis del nevaisingumo?
Konkreciau jis gali atlikti ND, bet vaistus ir uz gydytoju vizitacijas tai pinigus mokek pati, nes mat mes ju neturim
Krenta tas ryztas, rodos byra tas komandinis darbas, tada kaip ir lieki viena ir atrodo, kad tik man vienai reikia vaiko.
Galgi dar 31 metu vyras nesubrendes tevystei, arba jis nori kad vaikas gautusi po kyst-myst proceduros... Ar jis toksai skupus - juk savaitei maistui leidziam 100 Lt, o cia uz pasikalbejima 30 min tiek palikti reikia (kuris neduoda realiai apciuopiamos naudos)
Ar jo mastymas kad man reikia gydymo (nes jo turtas juk geras) tai ir man reikia sukti galva is kur pinigeliu paimti...
Tikrai tas piniginis klausimas mus prives prie dideliu pykciu kai tuo tarpu reikia buti vieningiems