QUOTE(ilonux @ 2010 10 04, 19:47)
Nepykstu

Mes iš tiesų labai skirtingos, bet juk tai netrukdo mums kuo puikiausiai bendraut

Mes neatprantam vienas nuo kito, juk visada kartu, tik keturiese, o ne dviese. Užtenka laiko ir dviese pabūt, kai vaikai užmiega...Aš kažkaip iš viso nemėgstu po kokius barus su vyru vaikščiot ar klubus. Ten atsivaikščiojau jaunystėj, kai prasidėdavo tūsas ketvirtadienį ir baigdavosi sekmadienį. Gal persisotinau, man namie geriau
Bendrausim bendrausim
Kaip as sakau, buvimas po vienu stogu tai dar ne laikas praleistas kartu

. Jei abu uzsiima kazkokiais darbais, tai dar ne demesys viens kitam
Aplamai gerai kartais vaikams pasisveciuot pas senelius ir praleisti vakara tik dviese
O kai kazkur iseini dviese, tai nieks nezyzia ir netampo sijono. Yr laikas vaikams, yra laikas ir tevams, o vaikai tikrai gauna pakankamai demesio, o daznai buna, kad vat teveliams ir pritruksta demesio, intymumo ir panasiai. Tada isivelia vien kasdienybe ir rutina, o as kazko sito kaip baubo bijau
Kai sese dar turejo 1 vaika, tai per valentino diena dare vyrui siurpriza, nupirko bilietus savaitgaliui i Italija ir ryte ji issiveze su taxi i orouosta, su uzristom akim

, sake buvo labai faina. O dabar kai buvau pas sese, tai isleidau ja su vyru viena vakara i kina, kita vakara i restorana, reikia tikrai pabuti ir be vaiku.
Drauge dabar neseniai paliko 3 metu vaika seneliams ir isvare atostogu 10 dienu, sake buvo super.
MB kai mus pasitiko is Vilniaus, tai su gelem, abi su mazaja gavom geliu ir buvo tikrai malonus toks demesys, kai zinau, kad jis buvo musu labai pasiilges ir pirko geles is visos sirdies
Kai susitvarkysim nama, labai noriu atostogu tik dviese

. Vat as noreciau 2 normaliu atostogu metuose, viena karta su vaikais, kita karta tik su vyru
Na sita tema galiu pliurpt ir pliurpt, bet gal uzteks
Papildyta:
QUOTE(Baltike @ 2010 10 04, 22:09)
Pas mus irgi labai panaši situacija. Iš kitos pusės turime ir nuolatinius ritualus dviese: bendrus pietus bent kartą per savaitę, kai aš dirbdavau (kol nedirbu, tai rečiau, bet irgi tradiciją palaikome kiekviena proga), pavakarojimus vaikams sumigus, palepiname vienas kitą (ir vaikai tam tikrai netrukdo, kartais netgi padeda), nustebiname asmeninėmis staigmenomis. Ir visai nepasigendame kažkokių išvykų, atostogų ar tuo labiau pasivoliojimo lovoje dviese. Atvirkščiai, net ir viena kur išvykus dažnai pagalvoju, kaip smagu būtų tą ar kitą dalyką parodyti visai šeimynai, išbandyti su visais. Taip, kol nebuvo vaikų, gyvenome aktyviau: daugiau laiko leidome kelionėse, dviračiais išmaišėme pusę Europos, bet šį rudenį jau vėl visa šeima mynėme pedalus ir kuriame planus kitai vasarai rimtesniems pasivažinėjimams, gal net už Lietuvos ribų; tranzavome, bet dabar nemažiau keliaujame savo automobiliu ir būtinai kiekviena proga pavežėjame tokius pat tranzuotojus, kaip kad kažkada buvome mes; kopėme į kalnus, bet šiemet po 10 metų pertraukos sėkmingai vėl ten lipome tik su visa šeima ir vos 2 kilometrus viršijančioje viršūnėje matydama beprotiškai laimingus berniukų veidus, girdėdama Elzės susižavėjimo kupinus šūksnius aš nė sekundei nepasigailėjau, kad sudėtinguosius maršrutus dar tenka kuriam laikui atidėti.
Pamąsčiau, kad kaip kadaise, pradėję bendrą gyvenimą, vienas prie kito taikėmės su vyru, taip dabar vieni prie kitų taikomės su vaikais. Yra šeimų, kur sutuoktiniai išlaiko didesnę nepriklausomybę vienas nuo kito, o yra tokių, kur geriausiai jaučiasi būdami kartu, kad ir 24 valandas per parą. Panašiai ir su vaikais. Matyt, mes iš tų, kuriems nereikia atokvėpio vieniems nuo kitų, kuriems geriausia drauge ir darbuose, ir pramogose, ir šventėse...
Super, saunuoliai

. Labai graziai viska aprasei

. Ir viens kito nepamirstat ir vaiku

ir dar net su 4 vaikais