QUOTE(Ieva S @ 2006 01 27, 15:33)
Manau, priklausau tai moterų kategorijai, kurioms vaikų auginimas bus džiaugsmas, o ne kančia.
O aš manu, kad to tikisi daugumas moterų, kol su vaikų auginimu nesusiduria realybėje. Tik pagimdę ir paauginę savo vaikus, vienos supranta, kad joms išties pakanka būti tik mama, namų židinio kurstytoja. Kitos gi suvokia, kad net ir labai mylint vaikus, namų erdvė joms yra per ankšta, jos turi ką pasauliui pasakyti ir parodyti būdamos ne vien mamomis.
Iš kitos pusės, dabar toptelėjo klausimas: o kam moteriai, kuri ruošiasi būti tik mama, yra reikalingas aukštojo mokslo diplomas?
QUOTE(Ieva S @ 2006 01 27, 15:33)
O suaugusius išleidusi į gyvenimą galbūt galėsiu įgyvendinti kai kurias savo svajones, pvz., pagaliau išmokti piešti

Nes noriu to nuo vaikystės, bet vis laiko nėra. Galbūt tada vėl grįšiu prie savo kito pomėgio - sportinių šokių. Lankysiu kalbų kursus. Žodžiu, tikrai netapsiu nuobodžia sene, žiūrinčia muilo operas.
Būtų tikrai smagu, jei būtų taip. Ne visada žmogaus norai sutampa su galimybėmis. Reikėtų turėti omenyje tai, kad senstant pradeda kamuoti įvairūs negalavimai, nuovargis ir pan. Ir tai, ką galėjai leisti sau jaunystėje, bet atidėliojai, galbūt negalėsi sau leisti senatvėje, kad ir pvz. dėl sanarių ligų.
QUOTE(Ieva S @ 2006 01 27, 15:33)
Mano tėvai šiuo metu yra jauni seneliai, kurie jauni tuokėsi, jauni gimdė vaikus, sunkiai kūrėsi gerbūvį ir t.t. Ir jie, kaip bebūtų keista, dievina savo mažąją anūkėlę ir lepina kaip išmano.
Dievina ir lepina savo anūkus visi seneliai. Bet tai dar nereiškia, kad jie geidauja užsiimti pastovia ir nuolatine jų priežiūra. Ir negali dėl to ant jų pykti, visgi. Bet, kaip jau minėjau, tokie seneliai uri savo gyvenimo prasmę. Liūdniau vienišoms moterims, kurių vaikai išaugę, gyvena toli, dėl to lankosi retai, jos niekur nedirbę, pažįstamų ratas - tik kaimynai, kurie tai miršta, tai išsikelia kur nors. Vienintelis džiaugsmas kasdienybėje, ne tomis retomis progomis, kai vaikai atvažiuoja, koks nors kačiukas ar šuniukas. Va tokių moterų man tikrai gaila...nes jos atidavė visą save ir jaučiasi nereikalingos. Jų vaikai save atiduoda ne joms, o saviems vaikams.