Karjera ar vaikas?

Tada - anūkai arba pagrandukas
Ne veltui sakoma, kad po 40 gyvenimas tik prasideda. Būtent tada gali užsiimti tuo, kuo užsiimti visada svajojai ir gyventi dėl savęs.

Tiek ilgai laukti, kad pradetum gyventi del saves? Labai sunku butu, taip ir nepajustum gyvenimo dziaugsmo. Geriau, kol jauna, pagyventi del saves, baigti mokslus, pakeliauti ir pan., Abejoju, kad tos musu mociutes labai jau gyvena del saves: ligos puola, o jei dar anukai uzkrauti (tavo dukterecios atvejis)...kai kurios taip ir neturejo galimybes pastudijuoti, nes vaikus augino, visgi, tai nelengvas darbas, pati sakei.

Kiek pažįstu jaunų "senelių", t.y. tų, kurie sovietiniais laikais jauni tuokėsi, statėsi namus/butus, plušo darbuose, gimdė ir augino vaikus, nei vieni dabar labai nesiveržia į tai, kad jų gyvenimo tikslas būtų anūkai. Atvirkščiai, daugumas planuoja, išėję į pensiją, pagaliau pagyventi sau - pakeliauti, bendrauti su savo bendraamžiais draugais, užsiimti savo hobiu, žodžiu, pagaliau atsipūsti.Bent jau dirbantys seneliai. Na, o moterys, kurios nedirbo...dauguma pajunta tuštumą - vaikai užauginti, kam dabar aš reikalinga? Anūkai galbūt ir tampa tuo gelbėjimosi ratu, kad vėl pasijusti reikiama.Bet jei juos auginasi pačios mamos, tai ir jie matomi retai. O jei dar vyrai miršta, tokios moterys apskritai jaučiasi labai vienišos. Ypač jei vaikai gyvena toli.

Mano mamos istorija

Kaip čia pasakius
Skirtingai mes suvokiame tą gyvenimą "dėl savęs" ir "dėl kitų". Manau, priklausau tai moterų kategorijai, kurioms vaikų auginimas bus džiaugsmas, o ne kančia. Kad ir mano dukterėčia - iki gyvo kaulo užknisdavo tie apversti kambariai, kai kartu gyvenome, iš kantrybės vesdavo jos neklusnumas. Padykusi mergaitė. Bet... kokia ji iš tiesų fainuolė, dabar jau paaugusi, gudri, šneka ir mus linksmina. Ir kaip miela, kai jis užsiropščia ant kelių, apsikabina ir švepluodama sako "Myliu tetą Ievą..." O kiek prijuokina savo vaikiškos "išminties" perliukais Ir apskritai - myliu vaikus, noriu būti mama, nors ir žinau, kaip sunku juos auginti.
O suaugusius išleidusi į gyvenimą galbūt galėsiu įgyvendinti kai kurias savo svajones, pvz., pagaliau išmokti piešti Nes noriu to nuo vaikystės, bet vis laiko nėra. Galbūt tada vėl grįšiu prie savo kito pomėgio - sportinių šokių. Lankysiu kalbų kursus. Žodžiu, tikrai netapsiu nuobodžia sene, žiūrinčia muilo operas.
Ir man tikrai nesvarbu padarysiu aš karjerą ar ne. Svarbu, kad turėčiau specialybę, kažkokį pragyvenimo šaltinį... Na, neprapulsiu gi aš, kad ir kokie išbandymai užgriūtų - turiu šalia savęs žmogų, kuris gyvena dėl manęs ir mūsų bendros ateities, stengiasi. O kai bus vaikai, gyvensime dėl jų ir tai bus dar vienas stimulas stengtis.
Yra planai kurti nuosavą verslą, kurie mane šiek tiek gąsdina. Kai jo paklausiau, ar jis įsitikinęs, kad sugebės, atsakymas buvo trumpas ir aiškus "Privalau sugebėti".
Nėra ko laukti, kol gyvenimas viską sudėlios į savo vietas - reikia priimti gyvenimo iššūkius.
Jeigu bijai - nesiimk, jeigu imiesi - nebijok.

Mano tėvai šiuo metu yra jauni seneliai, kurie jauni tuokėsi, jauni gimdė vaikus, sunkiai kūrėsi gerbūvį ir t.t. Ir jie, kaip bebūtų keista, dievina savo mažąją anūkėlę ir lepina kaip išmano.
Užgyveno pakankamai, kad galėtų gyventi dėl savęs. Taip, jie pakeliauja, pasilepina sanatorijose ir pan. Mama jau daug metų nebedirba, nes sveikata neleidžia. Bet mums nepaprastai gera kiekvieną savaitgalį visiems susirinkti į tėvų namus pietų, nes ten kvepia tokia šeimynine šiluma...
Ir jie kaip tik laimingi, kada mes išėjome ir pradėjome kurtis savo gyvenimą.

Is tavo kalbu supratau, kad motinyste tiesiog tavo pasaukimas O mano ne, as tik noriu vaiko, kad zinociau, ka reiskia but mama, bet svajones mano sukasi ne apie vaikus.

Tas pats ir pas mus...
Tik nors mano tėvai mano dukrytę dievina, bet savo vaiką auginu aš, o ne jie. Mano mama nuolat akcentuoja, kad man gali padėti, bet neprisiimti visos "tėvystės" naštos...Aš labai palaikau jos mintis, ir jos požiūrį Aš savo tėvams išvis norėjau duoti ramybę, bet mama negali ištverti nepamačius mano dukros, taigi iš auklės vis pasiima pas save... bet jau savaitgaliais, tai labai nemėgstu palikt vaiko pas senelius, kad pabūt su vyru dviese. Ir dabar nors ir galiu, bet nepalieku...tegu mažiau pamatysiu, mažiau to "dėl savęs", bet man iš tiesų taip gera būti "pilna šeima"..be vaiko aš nebemoku pailsėt

Ieva S, man gera skaityt Tavo postus, garbės žodis širdis atsigauna Linkiu Jūsų šeimai daug daug sėkmės, vaikiuko, kai jam bus laikas ateiti ir kad niekas nesugriautų to tikėjimo šeima, vaikais, meile. Tegu kiti sako, kad čia jaunatvinis maksimalizmas, perfekcionizmas ar dar koks -izmas, bet optimistai, žinantys ko nori ir siekiantys, paprastai viską turi Nesilygiuoju, bet mano požiūris labai panašus

Ačiū

labai saldžiai rašote apie vaikus, motinystę ir pan.

neneigiu, motinystė yra viena iš moters savirealizacijos formų,

bet gyventi ir džiaugtis vien buvimu mama yra mažoka

motinystė yra svarbiausia tik tam tikru gyvenimo periodu



nors man mama sako, kad aš jai mažu vaiku būsiu visada (ir užtat riboja mano laisvę )

NORS AŠ NORĖČIAU, KAD MANO MAMA DAUGIAU RŪPINTŲSI SAVO ASMENINIU GYVENIMU, ĮDOMIAU GYVENTŲ, O NE APSIRIBOTŲ MANO GEROVĖS KŪRIMU

Ko nerašyt..kai kurioms ta motinystė išties saldi
Pvz. man buvimas mama daug daugiau peno širdžiai, sielai suteikia nei įvertinimas darbe..turiu ir tą, ir tą, kad galėčiau palyginti ir įvertinti
Bet sutinku, kad motinystė yra svarbiausia tuomet, kol Tavo vaikas dar neišėjęs iš namų gyvent savo gyvenimo..tačiau..motina niekuomet nenustosi būti

O aš manu, kad to tikisi daugumas moterų, kol su vaikų auginimu nesusiduria realybėje. Tik pagimdę ir paauginę savo vaikus, vienos supranta, kad joms išties pakanka būti tik mama, namų židinio kurstytoja. Kitos gi suvokia, kad net ir labai mylint vaikus, namų erdvė joms yra per ankšta, jos turi ką pasauliui pasakyti ir parodyti būdamos ne vien mamomis.

Iš kitos pusės, dabar toptelėjo klausimas: o kam moteriai, kuri ruošiasi būti tik mama, yra reikalingas aukštojo mokslo diplomas?



Būtų tikrai smagu, jei būtų taip. Ne visada žmogaus norai sutampa su galimybėmis. Reikėtų turėti omenyje tai, kad senstant pradeda kamuoti įvairūs negalavimai, nuovargis ir pan. Ir tai, ką galėjai leisti sau jaunystėje, bet atidėliojai, galbūt negalėsi sau leisti senatvėje, kad ir pvz. dėl sanarių ligų.




Dievina ir lepina savo anūkus visi seneliai. Bet tai dar nereiškia, kad jie geidauja užsiimti pastovia ir nuolatine jų priežiūra. Ir negali dėl to ant jų pykti, visgi. Bet, kaip jau minėjau, tokie seneliai uri savo gyvenimo prasmę. Liūdniau vienišoms moterims, kurių vaikai išaugę, gyvena toli, dėl to lankosi retai, jos niekur nedirbę, pažįstamų ratas - tik kaimynai, kurie tai miršta, tai išsikelia kur nors. Vienintelis džiaugsmas kasdienybėje, ne tomis retomis progomis, kai vaikai atvažiuoja, koks nors kačiukas ar šuniukas. Va tokių moterų man tikrai gaila...nes jos atidavė visą save ir jaučiasi nereikalingos. Jų vaikai save atiduoda ne joms, o saviems vaikams.