QUOTE(Enija @ 2006 01 26, 11:54)
Esu iš tų keistuolių, kurios rašo dienoraščius. Kaip pradėjau būdama penkiolikos, taip ir rašau, kai būna sunku. Taigi atsiverčiu ir skaitau:" Man jau 26, pasenau, bet taip ir nepasijutau laiminga..." O-pa-pa. Man dabar jau virš 40. Gal ir pasenau lyginant su 15, bet jau žinau kaip reikia išsikepti laimę, kad džiaugsmo ant padėkliuko niekas nenešioja, o turiu pasidaryti pati. Vienintelio dalyko kurio bijau- tai kokia nors sunki liga. O visa kita, kaip sakė viena rusų dainininkė: mano metai- tai mano turtai. Man gera, kai nueinu į parduotuvę ir jauna mergina pagarbiai padeda išsirinkti batus ar paltą. Man gera, kad amžius jau duoda kažkokį svorį visuomenėje. Nebereikia atkakliai įrodinėti, kad mano idėjos kažko vertos, kad mano darbas turi būti pripažintas. Nusijuokiu, jei kokia tolima giminaitė pabando patarimais perrikiuoti mano gyvenimą. Nekreipiu dėmesio į tuos, kurie manęs nemyli. Einu iškelta galva, nes jau turiu viską ko siekiau. Dabar jau galiu sau leisti lankyti savo malonumui kažkokius būrelius, kursus, vienetines paskaitas, pristatymus. Kam reikalinga jaunystė- sukurti šeimai, gimdyti vaikus, daryti karjerą. Jei visa tai jau yra, ko dar liūdėt. Susimąstyti aišku tenka, kad metai eina greit, atsiranda naujos galimybės, bet taip buvo visada.
Enija,
Labai gera girdėti iš moters, kad patenkinta tuo, ką jau pasiekė, ką turi. Tai fantastika. Man irgi patinga džiaugtis, kad jau mano sūnūs gali man padėti kai kuriuose darbuose, kad gaunu kai man to reikia užuojautą. Galu gale, kad naktį nereikia keltis prie mažokūdikėlio, nors dauk kas "gieda" mergaitės reikia. Tačiau aš jau nebenoriu to vargelio, nors gal jis ir malonus, bet....
Pesimizmas užeina tada, kai pamatai jauną, gražų kūną. Buvo laikai, kai pyragėlių valgiau, kiek tik norėjau, o dabar, suvalgiau ir prikibo.

Na gal tai ir ne bėda.Mėgstu pasportuoti, tik va bėda, į sporto klubą negaliu eiti, nes pirma turiu stuburėlio ataugas pasigydyti.

O šiaip, viskas gerai