Papasakosiu savo istoriją... Tiesa, čia nebuvo oficialios draugystės, buvo tik itin stiprus ryšys, mano akimis, turėjęs peraugti į draugystę.
Taigi, susipažinau su vaikinu, kuris gyveno nuo mano miesto maždaug 30km atstumu. Susipažinom per draugus, dažnai man reikėdavo į jo miestą važinėti su reikalais, taigi nepreleisdavau progos susitikti su juo. Jis atvažiuodavo pas mane, žodžiu mezgėsi gražūs santykiai.
Prasidėjo mielos staigmenos, jis supažindino mane su savo draugais. Skraidžiau padebesiais, jis buvo romantiškas iki beprotybės, jam nieko nereiškė čiupti gitarą ir miesto centre sugroti improvizuotą dainelę, kurioje slypėjo gilių jausmų išraiška.
Aišku į jo miestą važinėjau jau ne tik su reikalais, svarbiausias reikalas tapo jis. Man patiko tai, kad jis neskubėjo su fiziniu kontaktu - daugiausia kas tarp mūsų buvo - tik bučinukas į skruostą. Vaikščiodavom mieste apsikabinę, jo draugai tapo mano draugais, laikas praleistas kartu - nepakartojamas.
Po kokių keturių mėnesių bendravimo jis nutilo. Neatsakė į skambučius, sms. Sunerimau, rašiau jo draugams. "Jam taip būna" - tokį atsakymą gavau. Būna kaip??
Po savaitės atrašė. Skambinti nenorėjau, sms žinutėmis susitarėm susitikti. Lyg ir viskas gerai, jis parašė, kad užduos man svarbų klausimą. Pakilau į debesis - pamaniau, kad pagaliau pasiūlys draugauti, jo draugai sakė tą patį.
Tą patį vakarą sužinojau, kad jis turi kitą merginą. Man buvo šokas. Jam jaučiausi vienintelė, jis mane garbino tikrąja to žodžio prasme, bet matyt, turėjo ką garbinti ir savo mieste. Mūsų susitikimų kartą ar du kartus per savaitę jam neužteko, 30km pasirodė per didelis atstumas. Į susitikimą nebevažiavau.
Atsitiktinai sutikau jį su mergina. Priėjo, kalbino, jo mergina stovėjo gal už 20m nuo mūsų. Žiauriai norėjau trenkti jam, apsiverkti ir pabėgti, bet susilaikiau.
Jis kalbėjo, aš tylėjau. Galiausiai išgirdau iš jo "Tu gyveni per toli".
Taigi iki dabar nesuprantu kaip galima bijoti 30km. Baltai pavydžiu visoms, kurios išlaiko meilę per atstumą, saugokit savo jausmus
O sancta simplicitas!