Aš studijuoju ne Lietuvoje, o maniškis priverstas laukti

Tikrai sunku. Būna tokių momentų, kai baisiai suspaudžia širdį ir, atrodo, viską padarytum, jog būtum šalia ir paprasčiausiai prisiglausti galėtum...
Įsimylėjom tai labai netikėtai. Prieš daugiau nei metus per Kalėdas buvau sugrįžusi į Lietuvą, pradėjom bendrauti, eidavom į pasimatymus, po to viskas rutuliojosi skype. Aš turėjau daug abejonių dėl jo, nes... buvo baisu įsimylėti per atstumą ir nenorėjau sau tokių sunkinančių emocijų. Dabar jau esam kartu gerą pusmetį, nuo to laiko, kai buvau sugrįžusi vasarą. Labai gerai ją praleidau, ir buvo sunku vėl išvažiuoti. Rudenį jis buvo pas mane, per Kalėdas buvau aš, dabar po mėnesio jis vėl atvyks. Taip ir tikimės ištempti mano mokslus
Prieš išvažiuodama neturėjau ir nenorėjau įsipareigojimų didelių, mąsčiau gal čia pasiliksiu, bet po viso kartu praleisto laiko supratau, kad jokios super duper karjeros galimybės ir pan. neatstos savo žmogaus šalia

Tad abu laukiam, kol baigsiu mokslus, sugrįšiu, o tada tikimės bendros ir ilgos ateities kartu...
Kol laukiam, beveik visus vakarus praskaipinam ir tos kelios valandos neprailgsta. Tai truputį palengvina viską, nes abu labai išsikalbam, kaip ir kuo gyvenam, ką nuveikėm, kaip pasiilgom, ką veiksime kartu, apie ką svajojam... Tad, sunku, bet įmanoma. Tikrai tai yra išbandymas santykiams, nes esant atstumui daug lengviau pasiduoti pagundoms ar rasti kitame kokių nors minusų ir santykius dėl to nutraukti.
Taip kad taaaaip norisi palinkėti visoms per atstumą esančioms poroms sėkmės

Ir kad kuo greičiau būtumėm kartu su savo žmonėm