įtaigu, jautru, net žodžių trūksta... Linkiu Viliui užaugti laimingu berniuku 
įtaigu, jautru, net žodžių trūksta... Linkiu Viliui užaugti laimingu berniuku
Nepaprastai atvira ir nuosirdi istorija... Apsiasarojau... Kuo geriausios kloties jusu seimai
Labai graziai aprasyta
Linkiu sekmes tolesniame gyvenime su savo mazuciu
Linkiu sekmes tolesniame gyvenime su savo mazuciu
Nuostabiai parasyta, istorija, kupina jausmo
Labai tikra istorija. Man taip pat buvo Cezaris, bet planuotas. Motinystės jausmą pajutau gal tik 7 mėn. 
Nelabai tikiu kad tai dėl operacijos, bet gal... Aš džiaugiausi, jaučiausi mama, bet beveik per prievartą rūpinausi savo mažyle. Dabar viskas kitaip, kartais pritrūksta kantrybės, bet meilė didesnė. Aukite, nebijokite, čia tikra istorija papasakota, o ne ružavas debesėlis 
Nelabai tikiu kad tai dėl operacijos, bet gal... Aš džiaugiausi, jaučiausi mama, bet beveik per prievartą rūpinausi savo mažyle. Dabar viskas kitaip, kartais pritrūksta kantrybės, bet meilė didesnė. Aukite, nebijokite, čia tikra istorija papasakota, o ne ružavas debesėlis
Ačiū už atvirumą. Dabar aš jau patyrusi dviejų berniukų mama, bet kai buvau ką tik "iškepta" pirmagimio mama, jūsų rašinys man būtų buvęs vaistas nr. !. Pagimdžius mane užplūdo tiek jausmų, pačių intensyviausių -- bet ne tik gerų ir didingų, o ir labai baugių. Buvo siaubingai baisu jausti ką nors ne tobulai motiniško savo vaikui. Pervargusi nuo patirtų įspūdžių per gimdymą, tris paras negalėjau užmigti, o kai tik ketvirtąją užsnūdau ir iškart pažadino naujagimio klyksmas, mane apėmė didžiausias siaubas, kad neturiu motinystės instinkto ir visą gyvenimą teks atiduoti vaikui jo nemylint. Laimei, kitą rytą pamiegojus pajutau tą visagalę meilę -- bet baimės dėl "neteisingų" jausmų buvo sočiai. ir šiaip gyvenimo su vaiku pradžia buvo sunki -- aišku, pilna ir blogio, ir gėrio, bet viso to virsmo intensyvumas vertė iš kojų ir žveriškai trūko su kuo išsikalbėti apie visus tuos sudėtingus išgyvenimus. Jaučiau, kad vyras atsidūrė išvis kitoj planetoj, o moterų pusėj sunkiausia būdavo susidurti su tobulos harmonijos liudijimais -- kad viskas, gimus vaikui, buvo rožėmis klota. Manau, kad daugeliui (ginkdie nesakau kad visoms) trūksta jūsiškės drąsos prisipažinti, ir sau, ir kitiems, visokius "netobulus" dalykus savo emociniame pasaulyje. Linkiu jums stiprybės, siunčiu savo simpatiją ir dėkoju. Galvoju, kad meilė dažnai būna nepanaši į rožinę euforiją, Ir kad ji yra visagalė...
Kiek daug panasumo su mano istorija...tik apie tuos ne itin "patogius" dalykus savo istorijoj nutylejau 
tiklsiau kai rasiau buvau euforijos apimta 
aciu uz taip jautriai ir saziningai papasakota istorija .beje musu maziukai gime ta pacia diena.tik metu skirtumas
aukit sveiki sveiki ir bukit stiprus ir mylimi
tiklsiau kai rasiau buvau euforijos apimta aciu uz taip jautriai ir saziningai papasakota istorija
.beje musu maziukai gime ta pacia diena.tik metu skirtumas aukit sveiki sveiki ir bukit stiprus ir mylimi
Retai skaitau gimdymo istorijas, o tuo labiau komentuoju jas. Bet nesigailiu perskaičius Jūsų... Aš, papasakojusi savo istoriją atvirai, sulaukiau ne vien tik teigiamų komentarų Už atvirumą kartais reikia mokėti ... šaunuolė, kad pasipasakojot viską taip, kaip buvo, kaip jautėt, kaip reagavot, kaip išgyvenot ... būtent tokios istorijos man yra įdomios, o ne tos nusaldintos iki negalėjimo... sėkmės jūsų šeimai
Už atvirumą kartais reikia mokėti ... šaunuolė, kad pasipasakojot viską taip, kaip buvo, kaip jautėt, kaip reagavot, kaip išgyvenot ... būtent tokios istorijos man yra įdomios, o ne tos nusaldintos iki negalėjimo... sėkmės jūsų šeimai
Vau, labai sujaudino, beproto grazi istorija. Sekmes jums kuo didziausios!
Nuostabu, silta.. ir begalo graziai aprasyta
nuostabi istorija
..kazkas panasaus ir artimo..nes taip pat teko isgyventi cezario operacija, tik planuota.
motinystes jausmas gime ta pacia akimirka kai tik priglaude man savo mazyle
buti mama, neapsakomas jausmas
tad mamytes dziaukimes kad turime tokia galimybe, juk kiek yra tokiu kurios to patirti bei isgyventi negali 
..kazkas panasaus ir artimo..nes taip pat teko isgyventi cezario operacija, tik planuota.
motinystes jausmas gime ta pacia akimirka kai tik priglaude man savo mazyle
buti mama, neapsakomas jausmas
tad mamytes dziaukimes kad turime tokia galimybe, juk kiek yra tokiu kurios to patirti bei isgyventi negali
Hmm.... o kas yra tas motinystės instinktas iš tikro.....kai gauni kūdikį į rankas ir nėra nieko kito kas juo pasirūpintu - jis priklausomas nuo tavęs 24 val. per parą.... taip ir gaunasi kad tik mama savo kūdikį supranta ir žino ko jis nori..
...manau kad didelė dalis mamų išgyvena panašių "neholivudinių" akimirkų... pvz. man irgi buvo šokas kai buvo cezaris... nes net nepagalvojau kad taip gali būti... antras nėštumas buvo labai sunkus... ir kai kas nors pasakydavo kad jam/jai nėščios moterys tokios ypatingos.. norėdavosi atiduoti pilvą į rankas - tegu pasijunta tokiu ypatingu
- su skaudančia nugara, nuolatiniai gimdos susitraukinėjimais ir pan. Po sūnaus gimimo pvz. man visiškai nesinorėjo jo kuo greičiau pamaitinti - paguldė jį man ant krūtinės, gražu buvo žiūrėti į mažiuką, ašaros bėgo , bet žindyti kai man siūna visus kirpimus.. kažkaip ne labai jau euforiška.... - norėjosi privatumo
...nepaisant to meilė vaikams atejo kartu su jų gimimu... tačiau jausmų ir akimirkų tikrai buvo visokių....
o šiaip - man atrodo kad tikrai kartais per daug informacijos kenkia - nusiteikiame kad turėtum jausti tą, aną... daryti taip ar kitaip - kaip visi - bet - visi mes individualūs - su savo vidiniais pasauliais..
išsiplėčiau - bet manau kad šią istoriją skaitančios skaitys ir komentarus - gal joms bus lengviau jei žinos, kad visokių jausmų gali būti - motinystė ne tik euforija
...manau kad didelė dalis mamų išgyvena panašių "neholivudinių" akimirkų... pvz. man irgi buvo šokas kai buvo cezaris... nes net nepagalvojau kad taip gali būti... antras nėštumas buvo labai sunkus... ir kai kas nors pasakydavo kad jam/jai nėščios moterys tokios ypatingos.. norėdavosi atiduoti pilvą į rankas - tegu pasijunta tokiu ypatingu
- su skaudančia nugara, nuolatiniai gimdos susitraukinėjimais ir pan. Po sūnaus gimimo pvz. man visiškai nesinorėjo jo kuo greičiau pamaitinti - paguldė jį man ant krūtinės, gražu buvo žiūrėti į mažiuką, ašaros bėgo , bet žindyti kai man siūna visus kirpimus.. kažkaip ne labai jau euforiška.... - norėjosi privatumo ...nepaisant to meilė vaikams atejo kartu su jų gimimu... tačiau jausmų ir akimirkų tikrai buvo visokių....
o šiaip - man atrodo kad tikrai kartais per daug informacijos kenkia - nusiteikiame kad turėtum jausti tą, aną... daryti taip ar kitaip - kaip visi - bet - visi mes individualūs - su savo vidiniais pasauliais..
išsiplėčiau
- bet manau kad šią istoriją skaitančios skaitys ir komentarus - gal joms bus lengviau jei žinos, kad visokių jausmų gali būti - motinystė ne tik euforija 
