sveikos, paskaiciau jusu grazias istorijas ir noreciau savaja pasidalinti. su MB esam kartu jau 8 metus. zyziau, jau net pykau, spaudziau ir as ir tevai - o tas "bijau, kad tapsi ragana". supratau, kad reikia buti kantriai ir laukti, nors kantrybe seko dideliu greiciu. pavasari susiplanavom kelione i JAV. per tuos rupescius pamirsau jau kuris laikas neuzsiminiau jam ir nepletojau vestuviu temos, o ir pati apie tai negalvojau. tai va, keliaujam sau, ziurinejam dienu dienas Niujorka. viena diena susiplanavom kad diena kilsim i rokfelerio dangoraizi, o temstant sulauke jo sesers baigsiancios darbo - i empire state buildinga. tiesa, pries pora dienu, savo nelaimei, tvarkydama jo drabuzius kol jis buvo vonioj po visos vargingos ekskursiju dienos, apciuopiau dzinsuose dezute, istraukiau, bet pabijojau atidaryti... bet, zinoma, supratau kas joje, kitaip ir negalejo buti. pati ta akimirka nuliudau, nes galvojau pati sau sugadinau netiketume, bet ta dangoraiziu lankymo diena, net neprisiminiau to radinio. taigi, sulaukem sesers, atstovejom milziniska eile, pakilom i astuoniasdesimts kazkelinta auksta ir dairomes - grazu... tik kad misraine zmoniu, stumdosi visi, braunasi. na mes tokia patogia pozicija uzsiemem ir laukem kol sutems. sulaukem, pasifotkinom, bet pasiklydom nuo seses. o kojas skauda, ir nevasara, salta...sakau varom namo, atsibodo, pavargau, nebenoriu... o jis tempia - einu i wc. nu eik, galvoju sau, o paskui eisim ieskoti seses, nes ten rysio ner, prisiskambinti neina, tai bandem ivykdyti misija neimanoma ir rasti siauda kupetoj. nu atliko jis ka turejo atlikti wc, sako einam cia - i toki ilga koridoriu su panoraminiais langais, foje kitiap tariant. nu as darausi irzli - sakau, kur cia einam, kam, noriu namo, einam seses ieskoti ir varom is cia. tas ne - laukiam cia. nu blyn sakau, ka cia nusisneki, kaip mes cia jos lauksim, gi ji nezino kur mes. ir tada ant tu mano jau piktejanciu zodziu, sese pasibeldzia i tuos langus is lauko puses. valio, apsidziaugiau, varom valgyt zemyn. o jis jai rodo "palauk", kazka pirstu mojuoja. nu truko dar kokiu 10 s kad vel pradeciau burbuliuoti... o jis ziuri ir sako "juratukai... zinai ka..." sakau "nu...?" ir jau matau klaupiasi, kazka tiesia ir kazka sako. tiesa sakant nieko negirdejau, jis tik jau po val, atslugus pasake, kad klause ar padarysiu ji laimingiausiu vyru visatoje
tai va, jis klaupiasi, nelejonas zmoniu ziuri, as ji keliu, pradejau verkti paemus ta zieda, jis irgi, o sese per langa spejo viska su fotiku nufilmuoti, nes suprato kas vyksta ir komentuodama irgi sniurbscioja... tai maniskio paskutiniai zodziai to momento buvo "tai jei jau taip verki, tai gal nenori, tai netekek..."
tada jau juokemes visa likusi vakara is paciu saves, kad zliumbos esam