Kai buvau studente (iki 24 m.), tevai duodavo man pinigu kiek galedavo nors ir patys kukliai gyvendavo - ir neklausdavo kur as juos isleisiu. Dabar, kai dirbu, mielai pasiunciu kai galiu bent po kazkiek, ir neklausiu kur jie isleis. Nenoriai ima: ,,nu kam, gi pencija gaunam..", ,,juk patiems jums reikia"... Tai as sakau: ,,tai cia pavasariniams reikalams, sventems,...smulkioms islaidoms". O kur isleisti - juk visada atsiras reikalu...
Siunciu sesei.
Tikrai mielai prisimenu tuos laikus, kai sesuo tiesiog duodavo kazkiek (10 - 50 lt) ir klausdavo - ,,ar uzteks?", nors pati dirbo ir nuomavosi su drauge kartu 1 kambariuka. Dabar, esant galimybei, as neklausdama, kiek galiu duodu nors ir kartais, nes pas ja situacija sudetingesne.
Galu gale, gi visu pinigu neuzdirbsi, ir nepritaupysi.
Gal siandien man geriau, rytoj - gal broliui/sesei/tevams bus geriau. Jei gales - gal susiprotes ir neprasomi bent kazkiek pades. 
Ir kas maloniausia - mes nekalbame apie tai - ,,va, as tau tiek padejau tai tu dabar man tiek ir tiek turi padeti...".
