Valgymo sutrikimai

Skaičiau šią knygą grožinė čia, bet viena iš linijų - valgymo sutrikimai, gali įdomu kam bus

Labukas espresso, ką turi omeny? Kada maitinuos? Pusryčiai apie 7val, užkandis 10val, pietūs 13val, užkandis 16.30, vakarienė apie 19val. Žinoma, būna gerų dienų, būna padrikų. Stengiuosi kaip tavo mityba?

Turėjau omeny, ar planuoji ką valgysi, t.y. produktus/patiekalus?
Mano problema - potraukis saldumynams, berdods šitoj temoj kažkas minėjo, kad to potraukio nelieka valgant "normalų maistą", tai man kažkaip tas nepadeda, vis tiek vis norisi "kažko skanaus"

Na neišeina neplanuot, daugmaž sudėlioju mintyse ką kada valgysiu. Kas liečia saldumynus, VSC yra visai šauni taisyklė: gali valgyt kiek nori saldumynų, bet tik po normalaus valgymo, ne vietoj jo. Ir tada bent jau aš žymiai mažiau suvalgau saldumynų nei vietoj maisto.

Hm, bandžiau, man šiaip nelabai padeda. Šios taisyklės esmė, kad "gal nesinorės normaliai pavalgius", ar ne? Tai man vis tiek norisi Nepasakyčiau, kad suvalgyčiau mažiau
Todėl kažkaip atrodo saugiau (mažiau suvalgoma) ne "prieš, po" ir pan., o vietoj to

O koks tavo meniu paprastai?

Sveikos

Oho, kaip čia tylu... Gaila, kad ši tema tokia neaktyvi.. Merginos, moterys, junkitės Juk kartu mums lengviau.

Espresso, mano dienos meniu (šaunios dienos, pabrėžiu ) atrodo taip: pusryčiai: avižinė košė, obuolys; priešpiečiai: vaisius/jogurtas/sūrelis; pietūs: sriuba, antras patiekalas (puiku, jei su salotom), pavakariai: vaisius/jogurtas/sūrelis; vakarienė: 2 blyneliai su mėsa, šaukštas gietinės (kaip pvz šiandien). O kaip tu maitinies?

ryski chtromo stoka. yra vitaminai "chromas". vat ir reikia juos gerti. nesveikas potraukis saldumynams dings.

Merginos.. sunku save kontroliuoti kai gyvenimas sunkus. kam truksta pinigu, kam meiles, kam apskritai gyvenimas atrodo "s". bet jus atsakykite sau - kodel jus siejate gyvenimo problemas su maistu? Ar maistas yra jusu sau bausme? nesvarbu, ar anoreksija ar nutukimas, jus pacios save baudziate. ir taip problemu virs ausu, o jus dar papildoma sau uzsikraunat, rizikuojant savo sveikata, kad veliau galetumete nuosirdziai sakyti, kad 'sveikatos nera kazka daryti". pabandykite atskirti sias dvi sritis - gyvenimo peripetijas ir maista. Jus ir jusu namas, t.y. kunas, kuriame gyvena jusu siela yra nekalti del aplinkybiu. Kai kila noras apsiesti - pasidekite pries save zaliu morku ar obuoliu ir kimskites kiek tik tais norite. Bet nereikia blyneliu ir saldainiu. Juk ir kiekvienas centas, isleistas saldainiui, gali buti padetas kitam reikalui, pvz, abonentui i sporto kluba. Mylekite save, visu pirma mylekite, paziurekite kokios grazios jusu akys, kokios grazios formos lupos ir kaip tas gelbejimosi ratas trukdo ta pastebeti tiek jums patiems, tiek aplinkiniams. Jus gi viska mokate, zinote jau viska nuo A iki Z ka reikia valgyti, kiek ir kada. Tiesiog smegenyse save valgancia pavadinkite, tarkim, Aistyte, o dorojancia gyvenimo problemas - Aiste. Ir tegul valgo sveika maista svelnioji lieknioji Aistyte, o Aiste tegul isgyvena sunkumus. Ir Aiste neturi teises valgyti, ji minta problemomis. O Aistyte atsakinga uz figura. jeigu Aistyte nori saldainio, Aiste privalo jai pasakyti, kad ji pati neturi teises paluzti, todel ir Aistyte neturi. Morka morka morka. Vietoje visko - morka, kopustas ir obuolys.

Ir Jums, mielosios, siek tiek motyvacijos, jus gi visos norite buti tokios:

Negaliu nepakomentuot

Man toks jausmas, kad atėjo "nušviesti" teisingo kelio "išgelbėtoja". Spręsk problemas kaip Aistė, o valgyk kaip Aistytė. Nesiek gyvenimo su maistu, bet gali kimšti obuolį, morką ir kopūstą. Va, nuotrauka, pažiūrėk ir būsi tokia. Ir išvis kas per nesąmonė, kad blyneliai yra blogas maistas, o va morka super. Vien tik morkos... Bullshit

Nežinau, Maidenana, ar tu sergi, ar išvis žinai, kas yra VS, su kuo valgoma ir tt. Nes tai, ką parašei, man toks jausmas, kad tai nelabai žinančio žmogaus mąstymas... Jei tau padėjo, džiaugiuosi. Bet man viskas nuskambėjo tokiame paviršutiniškame lygmenyje, kad..... Bet čia tik mano nuomonė.

Nekreipkit demesio, tik apie tai nenutuokiantis zmogus gali tokias nesamones sneketi ir dar patarineti kaip gyventi

Sveikos Galiu papasakoti ir savo istoriją. Anoreksija susirgau būdama gal 16 metų. Kaip ir dalies iš jūsų, turbūt, kompleksa dėl savo kūno įvarė artimieji: "man negaila, bet kiek gali gi kišti į save", "gal užteks valgyti, kur tau telpa", " jaunesnė ir smulkesnė tu buvai man daug gražesnė" ir t.t. Neseniai mamai papasakojau apie šią problemą, bet kadangi jau yra praėję bene 14 metų, nieko nebepamena ir sako, kad nepamena manęs apkūnesnės...
Na tuomet ir prasidėjo mano problemos. Pamenu tą vasarą, kai suėjo 16, atostogavau kaime. Tėvų nebuvimas šalia suteikė puikias galimybes vengti maisto-suvalgydavau per dieną 2 obuolius ir puodelį pieno. Galiausiai to ėmė visai užtekti. Ėmiau bijoti maisto ir atsisakymas jo mane tarsi išlaisvindavo. Kaliau sau į galvą, kad pagaliau galėsiu normaliai bendrauti su žmonėmis, galvoti visai apie kitus dalykus, bet ne apie maistą. Per tą vasarą numečiau apie 10 kg. Pamenu gerai jaučiausi eidama paplaukioti ežere - jaučiausi tokia "netraukianti akies savo lašinukais", jaučiausi išlaisvinta tačiau šaltesniais vasaros vakarais apimdavo begalinis liūdesys. Nieko tuomet nesupratau. Rudenį perėjau į kitą mokyklą - nauja aplinka, nauji žmonės. Stengdamasi negalvoti apie mane apnikusį liūdesį, susitelkiau į mokslus. Sekėsi gerai, bet pamažu ėmiau jausti, kad fizinės jėgos senka. Perėjimas per kambarį reikalavo didelių pastangų. Dingo mėnesinės. Tuomet apsilankiau pas gydytoją ginekologę, kurį išrašė mėnesines skatinančių. Anksčiau buvusi linksma ir pilna noro visur dalyvauti, užsisklendžiau savy, nutolau nuo draugų...
Kada susirgau bulimija, tiksliai nepamenu, bet paskutiniais porą metų ir studentiniais laikais ji mane kamavo smarkiai. Atsikratydavau maisto po 3-5 kartus per dieną. Galima sakyti, kad nuolat badavau. Atsikratydavau ne dėl to, kad jausdavau kaltę, bet dėl to, kad galėčiau dar valgyti. Buvau VS vergė. Nebegalėjau savęs kontroliuoti. Visa tai taip slėgė. Universitete man, buvusiai, klasės pirmūnei sunkiau ėmė sektis mokslai - kokie ten mokslai, kai grįžusi galvoji, kaip čia ko prisikirsti, o vėliau, kaip čia visu tuo atsikratyti Staiga užėjus norui valgyti, galėdavau primeluoti visiems, kokia užimta esu, atšaukti visus pasimatymus, neiti į paskaitas, kad tik galėčiau prisikirsti, bet po to kankindavo baisulinė gėda dėl to. Ir ratas užsidarydavo. Po gėdos apimdavo neviltis ir vėl begalinis noras prisikimšti.
Vėliau apsigyvenome viename bute su dabartiniu vyru. Bet ir tai negelbėjo. slėpdavausi nuo jo. Užėjus norui persivalgyti, skatindavau jį išeiti papromogauti vieną. Ėmėme tolti vienas nuo kito. Vienu metu, vemdama ėmiau pastebėti kraujo, tačiau net tai manęs nestabdė. Vėliau pastojau. Dėl vaikelio iš karto mečiau rukyti, tačiau apsivalgymo priepoliai neaprimo. Viskas pasikeitė po to, kai vaikeliui būnant 1 mėn.amžiaus, jį baisiai išbėrė. Kadangi pati maitinau, gydytojai kaltino mane, kad kažin ko užvalgiau. Ėmiau beveik badmiriauti, kadangi bėrimas vis plito. Verkiau žiūrėdama į savo vaiką, todėl ir stengiausi. Iki šiol sekasi neblogai laikytis. Valgau pakankamai normaliai, apie persivalgymą pagalvoju labai retai, tačiau nemanau, kad tie norai nesugrįš... tfu tfu tfu... Kažin , ar galima to atsikratyti visam laikui...

Tylu čia Įdomu, ar todėl, kad viskas gerai klojasi, ar priešingai - per daug įklimpta?

rudens lape, kaip tau sekasi terapija ir šiaip? Ar jau lengviau susidoroji su savo gilesnėmis problemomis?

Klausei dėl valgymo, tai kai diena šauni, mano meniu panašus būna kaip tavo Anksčiau, kol neturėjau pakankmai žinių, tai būdavo su visokiais draudimais, tik tam tikrais produktais ir t.t. Vienu metu dar buvo treneris prirašęs tokią nesveiką dietą (pusė obuolio, 100 g varškės ir pan. ), tai stengdavausi į tuos "rėmus" susitalpinti
Bet nepaisant to, kad net jei "šauniomis" dienomis valgau tikrai normaliai, pasitaiko, kad į trasą eina bet kas, kas papuola po ranka ir nenormaliais kiekiais Tačiau jau pora mėnesių tokių baisių užvalgymų jau nebuvo. Dar labai padėjo tavo patarimas dėl valandų intervalų. Ačiū tau
Tik kad svoris nekrenta taip. Vat noriu paklausti tavęs, kaip tokiu atveju patariama elgtis? Susitaikyti su tokiu svoriu ir tiek žinių? Nes man, kai taip nekrenta, tai norisi save riboti, skaičiuoti kalorijas ir t.t.




Labai pritariu tau


Visas su artėjančiais naujaisiais Tegu būna šviesūs metai