Valgymo sutrikimai

Sveikutės!

Su Naujais 2013 metais. Linkiu atrasti bei pažinti save labiau nei praėjusiais metais

Esu labai patenkinta savo sprendimu lankyti psichoterapiją. Nors susimąsčius finansiškai atsieina, bet yra gyvenime prioritetai, ir turbūt save keliu į pirmą vietą. Žinoma, pokyčiai ateina lėtai, bet jei pažvelgčiau prieš pradedant terapiją ir dabar, tai visai kitaip jaučiuosi. Mokausi išbūti su neigiamais jausmais ir išjausti, ne vien juos pasilėpti po persivalgymu. Kartais pavyksta, kartais ne..

Labai smagu, kad padėjo ir kad kelis mėnesius nėra didelių persivalgymų Bet nebus taip, kad jie visai išnyks. Jie kartosis, tik rečiau ir rečiau. Anksčiau aš jei maitindavausi normaliai, po to persivalgydavau, tai rodos viskas žlugdavo ir reikia iš naujo pradėti normalų maitinimąsi. Bet būna šventės, gimtadieniai, pasisėdėjimai, kai daugiau mažiau viršiji savo normalias normas. Visi žmonės kartais persivalgo. Šiuo metu stengiuosi būtent ir susitaikyti su persivalgymais, kad jie pasitaiko ir galima toliau grįžti į normalią mitybą.

Puikiai suprantu tave dėl svorio. Ir man norisi riboti, nes jei nekrenta, tai gal per daug valgau ir tt. Bet ko mane VSC išmokino. Kūnas yra patyręs daug streso. Ypatingai daug duoda svorio svyravimai plius/minus kad ir keletą kg, taip pat maisto ribojimai, dietos, kurias keičia persivalgymai, vėl dietos. Pradėjus normalią mitybą, turi praeiti laikas kol kūnas pripras prie to, kad jis gauna pakankamai medžiagų, kad už dienos nebus dietos. Kaip sakė, pradžioje yra stabilizavimosi laikotarpis, tada kūnas pradeda lėčiau/greičiau grįžti į natūralias formas. Kiek reikia laiko - nuo kiekvieno atskirai priklauso. Gali būti ir taip, kad kelis mėnesius svoris nė krust iš vietos. Bet tikrai jis pradeda kristi iki natūralaus svorio. Reikia apsišarvuoti kantrybe

Su Naujais visas

rudens lape, smagu, kad terapija tau padeda Po žingsnelį, po žingsnelį ir keičiasi viskas

Aš tai suprantu, kad bus tų persivalgymų, tikiuosi tik išmokti kuo greičiau grįžti į nomalias vėžes, o ne daugiadienėse mirkti.

Šiaip logiška dėl tų svyravimų, ačiū, paguodei truputį
Tikiuosi, kad pas mane ne galutinai sudrožta viskas hm, na ką reikės toliau taip maitintis, a la tvarkingai, bet oi oi kaip sunku, nes man jau mintys - kaip pavasarį nebus ką rengtis, ir vėl atrodysiu prastai, ir pan.

Espresso, žinok, kad nesi viena. Aš taip pat laukiu pirmųjų akimi matomų rezultatų (ne tik -100g skirtumo ant svarstyklių) bei stengiuosi išmokti greičiau grįžti iš persivalgymo dienų. Dabar turėjau 3 dienas iš eilės persivalgymų. Esu pikta ir labai nepatenkinta savimi, kad nesugebėjau sustoti po pirmosios dienos. Bet aš turiu dvi išeitis: ir toliau sėkmingai kaltinti save, dėl ko norėsiu dar ryti, arba pasistengti rūpintis savimi bei tinkama mityba.

Kadangi svorio metimas gali būti arba greitas, arba ilgalaikis, tai sunku motyvuoti save gražiomis formomis, ypač kaip sakai pavasarį, kai jis jau čia pat. Per kelis mėnesius neįvyks tas stebuklas. Aš stengiuosi galvoti apie gerą savijautą ir lengvą skrandį, gerą miegą. Kaip pati save motyvuoji?

P.S. Antrąkart skaitau knygą Geneen Roth "Moterys, maistas ir Dievas" ir labai rekomenduoju persivalgančioms Pati daug toje knygoje atradau ir skaitau antrąkart po ilgesnio laiko, tikiu, kad dar kažką naujo atrasiu po ilgesnio sveikimo laiko.

rudens lape, dėl motyvacijos - stengiuosi išvis negalvoti apie svorį (na kiek tai įmanoma tokiai maniakei ), bet daugiau kreipiu dėmesį į vidinę savijautą, t.y. kaip mintys sukasi ir t.t. Jei nukrypstu link negatyvo (o esu stipriai linkusi į tai), stabdau save, šiaip padeda man tas, kažkaip geresnė savijauta pasidaro, atsiranda motyvacijos kažką veikti, aktyviau leisti laiką, realiai man dar ir depresija šiokia tokia išsivysčiusi, tai ties tuo ir susikoncentravusi. Trumpai tariant, kaip pati sakai - dėmesys gerai savijautai


Aš skaičiau tik išleistą tą knygą, bet manęs neužkabino Arba ne mano knyga, arba ne laiku skaičiau

rudens_lape, kaip pavyko grįžti į vėžes po persivalgymų?

nujaučiu, kad ir aš tokia pat....
Niekada nebuvau liekna, mano visa giminė yra iš stambiųjų, todėl ir aš neišimtis.... Būdama apie 18 metų svėriau normaliai, apie 70-75, ūgis 165 cm.Atrodo per daug svorio tokiam ūgiui, bet atrodžiau gerai, tokia sultinga, bet ne stora. Aišku jau tada reikėjo stengtis, kad svoris neaugtų, bet kažkaip pavykdavo... Tai iškrova, tai delčios dieta. Tada susipažinau su MB. Pasimatymai, kavinės, picerijos vakarais.... Svoris augo. Prieš 4 metus atvykome gyventi į Daniją, svėriau apie 85. Pastojau sverdama 89 kg. Tada gyvenome su sese, ji žinojo, kad esu maisto vergė ir mane prižiūrėjo viso nėštumo metu, tiesiogine to žodžio prasme neleido valgyt už du. Mano silpnybė ir košmaras yra vakariniai valgymai, tai kai tik turėdavau galimybę, tuoj eidavau slapčia valgyti, kad niekas nematytų. Jei sesuo užklupdavo, tai būdavo baisiai gėda. Na bet ačiū jai, per nėštumą priaugau nedaug, apie 5-6 kg. Po gimdymo praėjus keliems mėnesiams svėriau 83 kg nes vaikui labai skaudėjo pilvą, tai valgiau rytais avižinę košę, pietums virtą vištienos krūtinėlę su makaronais. Tada atvažiavo aplankyti tėvai. Ir užvirė tikra košė, kai jie išvyko. Buvo baisiai lūdna, nes MB dirbo nuo ryto iki vėlaus vakaro, draugų neturėjau, visos dienos su neramiu vaiku, grįšta MB- pavargęs, piktas, aš irgi negeresnės nuotaikos, pradėjo blogėti santykiai. Pradėjau kimšti į save nerealius kiekius maisto. Pvz. pridarydavau pusryčiams "blieką" karštu sumuštinių su batonu, dešra, sūriu, majonezu. MB suvalgo kokius 4, išvažiuoja į darbą ir aš visus juos pribaigdavau, jų tilpdavo apie 16 į tą "blieką" Pyragėliai eidavo pakeliais, pavalgau petus kaip ūkininkas, einu dar įsidėti, valgydavau tol, kol jau tiesiog skaudėdavo skrandį.... Taigi svoris augo, nusiritau iki 103 kg.... MB pradėjo sakyt, kad daryk ką nors, tai nusprendžiau sportuoti, nusipirkau kardio treiniruoklį - elipsinį. Nepatiko, nes juk nėra lengva, reik stengtis, o man geriau ant sofutės pagulėt. Pradėjo tada kalbint, kad tu man ir tokia graži, bet norėčiau kad būtum kūdesnė ir t.t. Bet nesugebėjau valdytis pamačiusi maistą, ryjau ryjau ryjau. Ir tuo pačiu nekenčiau savęs, sakiau nuo ryt viskas, jokių vakarinių valgymų, o tas rytojus niekaip neateina. MB prisausdino mano nuotraukų Prieš ir Po, sudarė lentelę tam treniruokliui, kiek numinu, kiek kcal, kiek sveriu kitą dieną, jei nesportavau - užrašau kodėl. Bet kas is to, jei pasportavus eidavau save apdovanoti maistu. Tada pradėjo jau ir piktuoju mane skatint, pradėjome pyktis. Ragino mane bėgioti, išbėgdavau su pykčiais, durų trankymais, tada susiradau info, kad su tokiu viršvoriu negalima bėgioti žodžiu, kad tik nieko nedaryti. Viskas nusirito iki tokio lygio, kad MB pradėjo iš manęs tyčiotis, pažiūrėk kaip atrodai, sėdi centnerinis maišas, man gėda ir t.t. Porai dienų susiimdavau ir vėl tas pats. Šiai dienai sveriu 93-94 kg. Aiškinu jam, kad juk numečiau beveik 10 kg. Santykiai tragiški, esam prie skyrybų. Jo žodžiai man tragiški, ei stora eik pasisverk, storas padaras ir .t.t Mane visa tai žudo, gėda - bet vis tiek nesugebu susiimti. Pažadėjau sau ir jam, kad iki vasario vidurio (tada grįšim porai savaičių į LT) sversiu 89. Aiški jis netiki, sako galėsiu pasijuokti iš tavo pažadų.
Dėl visų tų jo žodžių man be galo skaudu, bet net negaliu ant jo pykti, nes lygiai taip pat vadinu save ir mano nuomonė apie save tokia pat - išgama. Nežinau, kaip susiimti, iš kur rasti valios, pirmoj dienos pusėj viskas daugmaž normaliai, vakarop prasideda.... Nebepersivalgau kaip anksčiau, neprisikišu skrandžio iki skausmo, bet užkandžiauju visą laiką - tai saldainis, tai sūris, tai vaisius, tai morka. Kadangi vaikas iki šiol naktim geria pieną, tai jam jį šildydama net valgau naktimis Šiąnakt šildžiau du kartus, tai suvalgiau keletą barankų su kisielium užsigerdama. Po to baisūs sąžinės priekaištai, pažadai, kad nuo ryt tai jau viskas. Ir nežinau, kaip atsilaikyti maistui... Dar kažkiek valdausi pirmoj ciklo pusėj, o kai artėja mmm, pasileidžiu Numetu 2-3 kg, prieš mmm visi atauga, taip ir stoviu vietoj.... Nesitikiu pagarbos iš MB, kai pati savęs negerbiu.... Man moteris yra ta, kuri rūpinasi savimi visapusiškai, o ne tik plaukai, nagai. MB sako, o ir pati norėčiau nueiti pas ar tai dietologą ar psichologą, bet nemanau kad užteks poros kartų būnant Lietuvoj. O daniškai nekalbam, kad eiti čia.....
Mano tėtis toks pat kaip aš, irgi valgo vakarais, ir kai dar gyvenau su jais ir tą matydavau, man tai būdavo taip šlykštu, galvoju nu po galais negi nesugebi valdytis??? O dabar pati nesugebu

Labukas,

Grįžau eilinį kartą. Buvo po to daug apmąstymų, nes nuo visko jau pavargau. Ir galutinė išvada - stengiuosi valgyti visko, ragauti visko, nedrausti ir negalvoti apie kaloringumą. Vienintelė sąlyga - stengiuosi jaustis soti, bet nepersivalgius. Kai nustojau sau drausti maistą, atėjo palengvėjimas.



Labukas Becel

Viskas pažįstama ir suprantama. Bet tavo svoris nėra toks didelis. Skiriasi vos keli kilogramai nuo svorio prieš gimdymą..

Ar bandei kalbėti su vyru? Kad jo spaudimas kelia tik dar didesnį stresą? O galbūt jis pats išlieja ant tavęs stresą bei įtampą po darbo? Bet kuriuo atveju, jis neturi teisės tave žeminti

Aš tavo vietoje tikrai nueičiau tiek pas psichologą, tiek pas dietologą. Nors ir vienai ar kelioms konsultacijoms. Psichologas žinoma gal ir nebus labai naudingas, gal patars tiesiog ką nors, arba pati geriau jausiesi svetimam žmogui išsakiusi visa, kas ant širdies guli. Kol pati nepradėjau lankytis pas dietologę, maniau, kad tai nesąmonė ir nelabai ką padės. Bet iš tiesų patekau pas puikią dietologę, kuri dirba su valgymo sutrikimais (ir ne tik), tai mano nuomonė pasikeitė. Pasikonsultuosi su ja dėl persivalgymų, dėl mitybos, nes bent jau mane nuramina, kai pasikonsultuoju ne tik su bendramintėmis, bet ir su specialistais.

Becel, o gal apie skrandzio mazinimo operacija pamastyti. nes suvalgomo maisto kiekiai tikrai nerealus

O šiaip kiek laiko tau užtrunka tas grįžimas?



Bet ar skrandžio sumažinimas išspręs psichologines problemas?

Nęra man tokie nerealūs. Pamenu, ir man buvo laikas, kai valgiau nuo ryto iki vakaro Ir nesvarbu ką. Kad ir fermentinį sūrį su pienu, nes nieko nebūdavo.

Be to, mano žiniomis, skrandžio mažinimo operacija nedaroma toms, kas serga valgymo sutrikimu, nes tai problemos neišsprendžia. Pradžioje gydo nuo VS, tada jau daro operaciją. Man asmeniškai tai nebūtų buvę išeitis, nes tai nepašalina priežasties. Jei gyvenime nieko nekeisi, niekas nepasikeis. Dėl ko yra persivalgoma? Kokie jausmai slypi? Kodėl tai būdas su stresu susidoroti? Vien operacija neatneš mąstymo pasikeitimo, savęs priėmimo, alternatyvų jausmus išreikšti ir tt. Čia kaip ir po dietos. Svoris nukrito, pasidžiaugi trumpai, o po to vistiek lieki tokia, kokia esi.



Skirtingai, nuo dienos iki savaitės. Bet jie mažėja ir retėja. Čia matyt terapijos įtaka O kaip tau?

Va, apie ką aš ir kalbu. Tai nepradangina psichologinių problemų

1. Vat žiūrint kaip kvalifikuoti čia Galima sakyti, kad yra buvę tų atotrūkių, trukusių po mėnesį Su tokiais beviltiškais valandiniais prašviesėjimais, čia seniau, prieš keletą metų. Dabar tai tikrai būna maks. savaitę. Šiaip va, buvau pasigyrusi, kad per šventes buvau "gera" Tai pirmadienį ir buvo šioks toks nutrūkimas Visa laimė, truko tik dieną, kažkaip pavyko susitarti su savim Vis dėlto, daug lemia bendra gera savijauta, pastebėjau, kai nesijaučiu pavargusi, yra lengviau susigriebti, nepanirti į tą rijimą, siekiant atsipalaidavimo

2. Man irgi neatrodo išeitis. Plius dar būna, kad susimažinę skrandį neištveria ir pradeda piktnaudžiauti, kimšti maistą, nors negalima, taip dar papildomų problemų ir komplikacijų prisidaro

tokie kiekiai jau praeity dabar valgau normaliai, per PMS tik per dažai ir vakarais. O šiandien pvz suvalgiau ryte kokius 6 blynus be miltų su kava, pietums makaronai su vištiena ir salotom, po to pora obuolių, pora šaukštų LT mišrainės. Ir šiaip atrodo daug judu, dirbu fizinį darbą, bet kad svoris kristų turiu labai nedaug valgyt