Ambasadoje konsule mums pasake metai - pusantru tas seimos susijungimas gali trukti. Tai va. Esme ta, kad esu pasimetus - nors faktas, kad vyrui nedave vizos, nebuvo labai jau netiketas, bet vis tiek... neplanuotas. Planavom, kad gaunam vizas visi, jis isvaziuoja, as su vaikais atvaziuojam paskui - apsidairyt, jei kas netinka, atgal baiginet kas pradines mokyklas, kas universitetus (as studijuoju cia, LT). O isejo viskas ne taip
Anglu mano - na ka as zinau, vidurines lygis, suprast suprantu, susineket galiu berods kiek pamenu, bet tikrai ne laisvai. Pritempti iki reikiamo lygio galiu, nes su gramatika viskas ok, praktikos truksta. Konkreciu planu neturiu. Tiksliau - turiu - vaziuot ir uzkariaut

Nemokamai pagyvent neturiu kur, zadu nuomotis. Darbo pasiulymu neturiu is anksto, o ir zinau, kad ten dabar nelengva. Bet dabar labai nesaldu ir cia, bent jau mums. Zinau, kad dura, bet kartais pagalvoju - o kodel gi ne??? Visa gyvenima sedejau ant lygios vietos uzkepali padejus... pavargau

Is principo as jau kaip ir nusprendziau. Mano planas toks - skrisiu i Cikaga kovo gale ar balandzio pradzioje apsidairyt ir sulauksiu dokumentu. Viena, be vaiku. O paskui ziuresiu

Pe rta menesi iki isskridimo pasimokinsiu papildomai anglu, jei tai ka macys

Dabar ikreskit man proto