sveikos,
dabar pasiskaičiuosi jūsų visų komentarus, padariau išvadą, kad be reikalo aš negėriau Duphastono savo paskutinio nėštumo metu...
Esu turėjus persileidimą prieš kelis metus, po to ilgai ieškojau specialisto, kuris surastų šio persileidimo (ar nesivystančio, tiksliai net nežinau, nes tai įvyko ne Lietuvoje ir niekas ten nesivargino per daug aiškinti) priežastis. Dauguma viską suvertė "natūraliai gamtos atrankai" ir liepė bandyti toliau. Tačiau atsirado ginekologas, kuris ėmėsi mane tirti ir rezultate buvo nustatytas geltonkūnio nepakankamumas. Gėriau Duphastoną 3 mėnesius (tiesa, jau nebepamenu nei dozių nei kurioms ciklo dienom) ir tik 4-ą mėn. leido planuot. Iškart ir "užkibo". Duphatsoną gėriau ir toliau, berods iki 12 sav. jei ne ilgiau ir nepaisant nuolatinių gręsiančių, kraujavimų ir pan. galų gale išnešiojau sveikutę mergytę
Kai svajodama apie antrą vaikelį atvykau konsultacijos pas tą patį gydytoją, jis pasveikino mane su puikiais tyrimų rezultatais ir užtikrino, kad šį kartą viskas bus gerai ir be Duphatsono. Deja jo spėjimai nepasitvirtino. Kai dėl gausaus tepliojimo atsiguliau į ligoninę, buvo paskirta padidinta Duphastono dozė, tačiau tai nebepadėjo. 7-ą savaitę buvo nustatytas nesivystantis ir atlikta abrazija.
Žinoma tai galėjo atsitikti dėl kitų priežasčių, bet dabar man atrodo, kad reikėjo gerti tą Duphastoną nuo pat pradžių. Juk tyrimai buvo atlikti prieš 5 mėn iki mano pastojimo, gal po kurio laiko progesterono kiekis sumažėjo, gal prasidėjęs nėštumas tą kiekį sumažino iki minimumo, o kai pradėjau gert D, buvo jau per vėlu...?
Aišku dabar jau išsitirsiu visapusiškai, ieškosiu ir kitų priežasčių, kad vėl netektų nusivilti. Bet įkyri mintis, kad D man nebūtų pakenkęs, o galbū net išgelbėjęs nėštumą, kol kas neapleidžia
QUOTE(Pelede @ 2009 02 09, 12:47)
Šiuo atveju nuėjau pas Juršėną. Jis pagal mano ankstesnių tyrimų rezultatus, padarė kitą išvadą ir paskyrė intensyvų gydymą (pati leidausi vaistus). Tuo metu su vyru važiavau pas draugus prie jūros ir pakeliui užvažiavome į Lopaičių piliakalnį, pas Dolmenus. Pasiėmėm gidę. Dar vaikštinėdama po tą miškelį mintyse bandžiau paklausti tenykštės sielos, ką daryti, kad susilaukčiau vaiko. Ir man atsakė - taigi pasėdėsi ant akmens! Pasėdėjau ant vaisingumo akmens. Praėjo trys Juršėno gydymo kursai (trys mėnesiai) ir trečią mėnesį (sutapimas, bet nuo pasėdėjimo ant akmens) pastojau. Ir po devynių mėnesių pagimdžiau žavią mergaitę. Galima sakyti, kad nuo pasėdėjimo ant akmens. Bet buvo ketinimas ir ėjimas link tikslo. Per keturis metus. Ir buvo mintyse susikurtas vaizdas ir sureikšminimo atsisakymas. Ir saiko atradimas visur kur. O nuo ramybės - geriausi sprendimų variantai. Ir dabar vis pasiskaitau tas pačias knygas. Nes tokie dalykai pasimiršta. Sėkmės visoms svajones paverčiant ketinimais ir juos įgyvendinant! (rašykite asmeniškai, jeigu norite dar ko nors paklausti)
Graži istorija, sveikinu išsipildžius didžiausiai svajonei
Taip pat mane labai maloniai stebina mamos, kurios išsprendusios savo bėdas vis nepamiršta užeit į "nesulaukiančių gandro" skyrelį, papasakot savo laimingų ir tikrai įkvepiančių istorijų, nešykštėdamos nuoširdžių patarimų.
Mano gera draugė labai rekomenduoja Juršėną, tačiau visą laiką maniau, kad jis tiesiog supergeras ginekologas. Ar tikrai žinai, kad jis yra dar ir
vaisingumo specialistas ...?