būtent visos karmos mano galva ir yra briedas
liga paveldima genetiškai, ne per jokias karmas, ir juolab vaikas negali susirgti šia liga nes antai matai ne tokioje meilės stadijoje buvo pradėtas
Kam siūlytumėte atleisti sergančiam trimečiui ar juolab naujagimiui , kad nebesirgtų?
Ir kam siūlytumėte atleisti sergančio vaiko mamai?
Ir koks turi būti žiaurus jūsų dievas, jei už jūsų prasidėjimus kenčia jūsų vaikai?
Jei jums kad gyventumėte santarvėje su savimi ir su aplinkiniais reikalinga tai, tada viskas ok, nes stresas silpnina mūsų imuninę sistemą. O neigiamas aplinkinių, ypač artimų, požiūris į mus formuoja neigiamą požiūri į save, o tai veda prie visko blogo apie ką čia taip gražiai prirašėt (tik čia ne karma, o psichologija)
Visi žinom senas patarles - ką pasėsi, tą ir pjausi; kaip šauksi, taip ir atsilieps ir pan. bet tai ne jokia karma, o elementarus žmogiškas bendravimas. Pažįstu susižavėjusius jūsų teorija... žinot viskas ok, kai mama ima atgailaut, atleidžia visiems ir viskam... bet visiškas š kai į tą teoriją įsisuka sergantys vaikai... kažkaip visada lieka kalti tėvai už netinkamai gyventa gyvenimą... ir svarbiausiai jie visai nesiruošia atgailaut (tėvai ta prasme).
Jei pradėčiau kapstytis, paveldėjimo karmoje, tai turėčiau kapstytis toje pusėje iš kurios atėjo paveldima liga ar ne? Ir turėčiau atleisti už kažką žmonėms kurių net nepažįstu, ant jų nepykstu ir juolab nesmerkiu... ar turėčiau atleisti jų skriaudėjams kurių taip pat nepažįstu? O gal užtektų mišias užsakyt? Bet jei nepadės, kaip amanote ar įmanoma darniai gyventi su žmogumi, kuris neva yra kaltas dėl tavo vaiko ligos?
O jei tikėt karma, tai vadinasi nereikia prašyt atleidimo, nes mano vaiko siela prisidirbo ir atėjo į šį gyvenimą suprast ko nesuprato aname... ir būtent dėl to gavo šeimą su prakeiksmu šia liga. Užaugs, supras, atleis ir pagis... be to gi aš taip pat kažko šiame gyvenime nesuprantu, todėl gavau į vyrus žmogų su giminės prakeiksmu, tai lygiai taip pat turiu susitaikyti su savo likimu... velnip tuos vaistus ar ne

manau nesvarbu ką valgai, kaip gyveni - svarbu tikėjimas
...žodžiu baigiu, nes tai beprasmiška... džiaugiuosi kad jūs galite tuo tikėti, nes tikėjimas kalnus nuverčia (čia be sarkazmo, manau kad tai tikra tiesa)