Aš dar pagalvojau, jog iš tiesų gerai, kad medikai leidžia mamai po operacijos pailsėti ir vaikučio nepalieka. Neneigiu, kad yra gana didelė moralinė trauma, kai kūdikio nepadeda ant krūtinės, po to kiaurą naktį košmaruose kamuojiesi, ar iš tiesų pagimdei, bet aš po operacijos nei fiziškai, nei morališkai nebūčiau sugebėjusi pasirūpinti kūdikiu
Vienas dalykas, pooperacinėje palatoje mes gulėjome 3 moteriškaitės, kur kūdikiams ta patalpa absoliučiai nepritaikyta. Visos buvome leisgyvės, su "maišiukais", su temperatūromis, prapjautais pilvais, siaubingu alkiu ir nuvargusios kaip nežinia kas. Aš pvz. būčiau vaiku niekaip nepasirūpinusi
O vat ryte, kai išsimiegojau, kai atsidūriau palatoje, tada jau vyrą variau vaiko ieškoti
Ir dar. Prieš kelias dienas mačiau tikras, autentiškas Cezario operacijos nuotraukas. Vaizdas man asmeniškai buvo baisus ir sukrečiantis. Kelias dienas, žiūrėdama į nediduką randelį, negalėjau patikėti, jog pati buvau tikrąją to žodžio prasme išmėsinėta. Na, tokia ta realybė. Todėl esu laiminga, kad mano vyras operacinėje nebuvo, o laukė už durų. Kuom jis man būtų padėjęs? Niekuo tikrai
Man svarbiausia, jog buvo profesionali medikų komanda, kuri greitai, operatyviai ir su didžiausia sėkme padėjo man susilaukti dukrytės.
Pasilikti primas 2 naktis irgi nebuvo reikalo, nes dukrytės man nepaliko pradžioje, kad pati pailsėčiau (nors aš nebuvau absoliučiai pavargusi 
). Dėl vaiko kilnojimo, tai tie naujagimiai tokie plunksnelės, kad man net nekilo minties, jog galiu nepakelti 
Kas tas yra 3 kg 
