Kaip reaguojat į vyrą invalidą?

Mano nuomone, dvi savaitės- tai tikrai mažas laiko tarpas...Dar nežinai, koks jis iš tikro yra žmogus, kokie yra tikrieji jo ketinimai ir jausmai. Dar pastebi jo negalią, ko po kokių metų nebeturėtum pastebėti....kaip nepastebime akiniuotų ar bedančių šalia mūsų...
Sveikata - labai trapus dalykas, ypač šiais laikais.
Man atrodo, kad svarbiausia šalia vyro jaustis kaip už sienos.
Būna, kad sveiki vyrukai velkasi paskui moters sijoną, o turintys fizinę negalią suteikia tvirtą atramą.

Kai mokiausi mokykloje, tai auklėtoja vieną kartą pasakė, tokius žodžius, kad kai baigę mokyklą susitiksim po 10 metų, tai matysime skirtumus tarp mūsų, kurie toliau mokinsis aukštosiose ir kurie ne. Galvoju, kad tai teisingi žodžiai. Nors aišku, aukštoji mokyklą proto "neprideda", bet....skirtumas tikrai dažnai yra.

O temos autorei galiu patarti, ką ir dauguma čia rašiusių - tai bendrauk, susipažink artimiau, kalbėkis, vienu žodžiu bandyk pažinti patį žmogų.

O kas, tavo nuomone, yra protas? Sakyčiau, žinios(patirtis)+mąstymo sugebėjimai. Tai, pirma, kuo ilgiau mokaisi, tuo tie tavo mąstymo sugebėjimai tikrai daugiau lavinasi. Kaip sportuojant - raumenys O antra, kaip taisyklė, į aukštąsias daugumoj stoja tie, kurių mąstymas, žinių įsisavinimas, atmintis nuo pat pradžių yra geresni. O jei vaikas mokykloj mokosi prastai, tai į aukštąją dažniausiai nestoja


Gali būt, kad jis ir šeimoj gyvendamas tas kojas prarado, kokia avarija ar diabetas, tai negi skirsies
O antra, tas tikrai - užsieny žmonės daug tolerantiškesni. Nes pas juos seniau yra demokratija ir neįgalieji visai kitoj padėty - ir su vežimėliais visur įvažiuot gali, ir tualetai visur specialūs, čia jau tradicijos... Jie daugiau ir fiziškai gali, technika, psio takoje... Dėl to jie natūraliai daug mažiau kompleksuoti ir daug mažiau skiriasi nuo paprastų žmonių. O pas mus, deja, kitaip Gal kai mūsų vaikai užaugs, jau ir pas mus bus taip? Čia bekojai tai tfū,

Tik vat mes patarinėjam konkrečiai moterai konkrečiu atveju, o ana tai Lietuvoj gyvena...

Uzsieny neigalieji nejaucia jokiu kompleksu,turi pilnus pritaikymus ir pan. Zmones nemato ju neigalumo (nors visur yra visokiu zmoniu), Taciau jie turi kitokiu galbut rupesciu,nes lengvatu ten nera, bet tai jau kita tema.
Esme ta,kad tik autore gali nuspresti gyventi ar ne su neigaliu vyru

У меня моя ягодка имеет проблему с ногой (одна нога короче, не гнется, нет сумки суставной). Нам это не мешает, уже много лет счастливо жить, для меня он самый, самый Конечно есть трудности, чисто в бытовом плане, но со всем справляемся

Jeigu zmogus tikrai patinka, nelabai turetu rupeti kitu nuomone... Sutinku, kad invalidumas gali kazkiek gasdinti, kai anksciau nesi su tuo susidurusi - ir daznai net negali isivaizduoti, koks butu gyvenimas su negalios istiktu zmogumi, kokia butu buitis ir visa kita. Bet jeigu susipazinus su sitom aplinkybem jauti, akd jos Taves negasdina - kodel gi ne? Svarbyu tik, kad vyras nebutu psichologiskai prislegtas, nesijaustu nepilnavertis - tokiu atveju, speju po kurio laiko prasidetu pavydo priepoliai (kad sveika zmona bendrauja ir su kitais), taip pat nepilnavertiskumo kompleksas galetu viska ardyti (vyrui gali atrodyti, kad zmona i ji ziuri kaip i nieko nesugebanti luosi ir t.t.). Bet jeigu abiems pusems gera, del tokios draugystes nestresuoja nei viena puse - siulyciau maziau sukti del to galva
Sekmes

Papasakosiu savo istoriją: visą laiką, iki kokių 23-24 metų buvau įsitikinusi, kad mano vyras bus su aukštuoju (kaip ir aš), geru darbu, aukštas, tamsiaplaukis ir t.t. ir pan. Prieš 3 metus, 4 mėn. ir 5 dienas teko pakeisti darbą ir gyvenamąją vietą. Laikinai apsistojau pas tetą. Po poros vakarų ji man pasiūlė internetu paplepėti su jos bičiulio sūnumi. Vietoj mano planuotų 10 min. mes prakalbėjom iki paryčių, tą patį vakarą jis prisipažino, kad yra neįgalus - žemaūgis. Aš ne iš aukštųjų, o jis už mane žemesnis visa galva ir dar gal šiek tiek... Beje, tik su viduriniu ir tai mokykloj perestukinas buvo, nelabai savarankiškas... Bet nuo pat pirmųjų mūsų žodžių aš nieko su savimi negalėjau padaryti, kiekvieną kartą lėkdavau kuo greičiau namo, kad galėčiau vėl su juo pasikalbėti, net su teta dėl kompo pasipešdavom, itin dažnai pagaudavau save tiesiog išsišiepusią, net sapnuoti vėl pradėjau po kelių metų pertraukos. Tiesiog skraidžiau. Aišku, netrukus susitikom, bet mano jausmai visiškai nepasikeitė, net dar labiau sustiprėjo. Po pirmo jo susitikimo su mano mama ji verkdama prašė manęs pagalvot, ar TIKRAI noriu susieti savo gyvenimą su tokiu žmogumi. Aš lygiai taip pat verkdama jai sakiau, kad be jo negaliu. Dabar ji myli jį nemažiau negu mane. Kai kartu pradėjom gyventi, gal kiek keistoka būdavo vaikščioti kartu, ypač, kai kokie vaikai atsisukdavo ir šaukdavo "mama, žiūrėk, koks mažas!", gal truputį pasiilgdavau lėto šokio, bet labai greitai prie visko prisitaikiau. Ir va, pavasarį bus 2 metai, kai mes vyras ir žmona, planuojam lėliuką. Žinoma, visko pasitaiko kaip ir kiekvienoj šeimoj, bet rašau čia, žiūriu į šalia ant lovos parpiantį savo MAŽIŲ ir ašaros byra nuo to fantastiško jausmo, kuris tiesiog veržiasi iš krūtinės, nuo minties, kad nei sekundei be jo negalėčiau... varge ir džiaugsme, laimėj ir nelaimėj... kol mirtis mus išskirs...... Tikiu, kad taip ir bus...

Na ir prajuokino čia mane.. skirtumas tarp bakalauro ir magistro... AR DAR IR TOKS SKIRTUMAS BENDRAVIME JAUČIASI????
ne ,nu jau dievaži,nusišnekėjimas iki paskutinio...
Žinote ,aš pati turiu du humanitarinius aukštuosius(atleiskit,ne magistrus,sovietiniais laikais tokių išvis nebuvo),o manasis-tik aukštesnįjį techninį išsilavinimą,bet aš- tikra kvaiša,palyginus su juo ,kas liečia istorijos,geografijos,matematikos,fizikos žinias.Jis nežino mažiau populiarių filosofinių,filologinių terminų,aš-visiškas analfabetas tiksliųjų mokslų terpėje.Na ir ką?
Jis mėgsta operas ir operetes,aš-dramą.Jis žavisi sunkiuoju roku,aš-saksofonu. Jis uždirba žymiai daugiau už mane.
Tai kuris iš mūsų protingesnis?
Nemanau,kad man trukdytų ta koja,jei visais kitais atžvilgiais žmogus imponuotų.Klausykis ir širdies ir proto,bet nežvelk į tą žmogų,kaip į nurašytą.Linkiu gero apsisprendimo.

As irgi pazystu vyra,kuris neturi kojos,jam amputavo del auglio jau labai senai,nors dabar daktarai sneka,kad nereikejo Grazus vyras,anksciau merginu neatsigindavo,bet ir dabar pasirinkimas visada yra.Beje,turi sunu.O issiskyre visai ne del to,kad zmona pabego,kai jis neteko kojos,o jis merginykas didziausias,neimanoma jai buvo gyvent.Man asmeniskai jo ta koja(tiksliau kojos nebuvimas)visai netrukdo,na,aisku,jis man tik maniskio draugas.Nezinau,ar galeciau myleti toki ar planuot gyvenima,bet pilna merginu yra jam rodanciu demesi

sveika
labai gražiai parašėte savo įstoriją , jau skaitant galima pajust sudėtus šiltus ir tyrus jausmus tam, apie ka buvo rašyta, linkiu judviem ilgo bendro laimingo gyvenimo

Cai ir yra svarbiausia ar mylimojo negalia netrukdo. Jei gali gyventi prisitaikant prie jo poreikiu, viskas gerai

Ačiū