Sveikos,norėčiau pasiguosti ir aš

,daug perskaičiau istorijų ir pamačiau,kad ne man vienai sunku,bendru mąstu paėmus,kam sunkiau,kam lengviau,
bet kiekvienam sava bėda didžiausia ir yra svarbi...
Man 26m. turiu du vaikučius,gera vyra,bet...jaučiuos nelaiminga,ypač paskutiniais metais...Gyvenom didmiesty,kūrėm šeimą,buitį,kaip ir daugelis iš mūsų norėjom ir norim GYVENT,o ne tik egzistuoti...dėja taip susiklostė,kad iš miesto teko "bėkt",nei darbu(kur ruošėmės keltis,vyras gavo gera darba),nuomojamas butas,o taip norėjosi kažko savo...uošviai įkalbinėjo keltis į jų miestą...daug galvojom,ypač man buvo labai sunku...verkiau...palikt tevus,seserį,draugus ir keltis ten kur nieko nepažysti,visi svetimi ir dar į uošviją...suprantu,kad žmonės į užsienius išvyksta palikdami šeimas, o čia tik 150km.,bet man tai buvo smūgis...pradžioj nuomavomes butą,bet bute niekada nenorėjau gyvent...radom neblogą namą už "įkandamą" paskolinę kainą...nusipirkom,tas namas,kur dabar gyvenam yra 10km. nuo miesto,tai nedideliam miestely...dabar auginu sūnų,sėdžiu namie:buitis,ta pati rutina,kuri vyksta,vos ne minutes tikslumu,jau atsikėlus ryte žinau,ką darysiu ir taip jau kelinti metai(iki tol auginau dykryte)...pagrindinis bendravimas su tevais telefonu,internetu su draugem,bet tai ne tas pats...o čia uošvienė su savo pričindalais,mėgstanti pavadovaut ir kištis kur nereik...aš esu iš tų ramių,nutylinčių žmonių,nenoriu eikvot energijos ginčam...dėja visi nutylėjimai labai atsiliepė sveikatai...čia gyvenam jau du metus, ir jau baigiu nušokt nuo proto,nepatinka man tas namas,nepatinka tas miestelis,negaliu pakęst tų žmonių,nors jie man nieko blogo nepadarė,su niekuom nenoriu bendraut,nes man čia aplamai nepatinka...kaip ir daugeliui trūksta pinigų net svarbiausiom prekėm,o ką kalbėt apie pramogas,prasiblaškymą...beveik kiekvieną dieną piktą,viskas erzina...ir apskritai,kas liečia persikraustymą,jaučiuos pametus kelią dėl takelio,gryžt būtų sunku,pačios žinot,kokia padėtis Lietuvoj...o dar per tą laiką tėvai išsiskyrė,niekada nebuvo geri jų tarpusavio santykiai,bet matyt mane palietė daugiau nei atrodė,tėtis turi draugę,su kuria supažindino,nežinojau,kaip dėl to elgtis,o ir jis pats kažkoks pasikeites,paskutiniu metu kaip matėmės labai šaltai bendravo,mažai kalbėjom,nebeatvažiuoja,į dideles draugystes su jo drauge nesileidau,dabar užplūdę labai prieštaringi jausmai...aplamai jaučiuos gilioj duobėj iš kurios negaliu išlipt...ačiū,kurios turėjot kantrybės tiek skaityt

,bet šiektiek palengvėjo...