sudužusios svajonės x

Kadangi šiame poste nebuvo nei žodelio apie tai, kaip jaučiasi jis, ką šneka, ką žada ir pan., tai darau išvadą, kad tai - vienpusiška meilė. O gal greičiau - susižavėjimas, prieraišumas.
Šiuo metu tikriausiai jokiai žodžiai nepadės (kalba patirtis, kurios kartumą įvertinau tik išsivadavusi iš tokių santykių. Jeigu juos apskritai buvo galima vadinti santykiais). Tiesiog reikėtų akis atmerkus pasidairyti į savo bendraamžius, į patikimus vyrukus, kurie tikrai norėtų tavimi rūpintis, o ne į žmogų, kuris turi šeimą, ir kuris niekados nesirūpins tavimi pirmu numeriu, nes jis turi žmoną, su kuria dalijasi savo gyvenimu. Tos pasakos, kuriose kartais rašoma, kad vedęs vyras įsimylėjo kitą, metė šeimą ir pan., na.....mano manymu, labai retai tokios istorijos turi laimingą pabaigą. O ir tų šeimų, kaip galėjote suprasti iš čia rašančiųjų, vyrai taip lengvai nepameta, nes žmonos deda pastangas, kad juos išlaikyti šalia.
Papildyta:
Kaip žinoti? Jausti.
O esant abejonėms, tai tikriausiai nėra tas tikrasis jausmas.

ji kaip tik mylėjo daug labiau nei jūs..

Sveikutes,

Skaitau ir stebiuosi tiek sutapimu kad zmones pragyvena 10-12 metu ir BAC...nera bendro gyvenimo As pati pragyvenau su savuoju 11 metu, ir nutraukiau kardinaliai viska,gal cia tas krizinis gyvenimo etapas? Supratau tik viena dalyka kad be jo man zymiai geriau, aisku yra kiti dalykai kaip pripratimas gyventi vienisai mamai, bet kuo daugiau gyvenu tuo labiau suprantu...kad man gera be jo. Pagalvosite kad gal as kokia keista, nebuvo jis beviltiskas vyras, turbut kita galetu pavydeti vyro...bet laikui begant supratau kad NEMANO ZMOGUS. Nuomones issiskiria visiskai, pykciai, barniai, pavydas kasdiena...Tad jau ilgai ruosiausi tam...ir pagaliau EUREKA! Ir viskas...Dabar mokausi gyventi viena, ir kuo toliau tuo labiau suvokiu kad turbut nei vienas vyras negaletu sumanimi gyventi, nebent tas kuris mane supras arba bus toks kaip as ...

Nepagalvosime Kaip tik žaviuosi tokiomis moterimis, kurios, matydamos, kad santykiai nebeneša nei kažko gero, nei apskritai sielos džiaugsmo, sugeba juos užbaigti ir nesislapsto po šimtais pasiteisinimų, "kodėl negali ar nemoka išsiskirti" ir toliau negyvena nelaimingo gyvenimo.

Tame ir problema, esu tiek kartų suklydus, tiek kartų likau įskaudinta ir įsiskaudinus, kad pavargau...
Dabar kaip tik ir vėl esu tokioje kryžkelėje, kur jaučiu, suksiu į vieną pusę vėl liksiu įskaudinta ir greičiausiai nelaiminga, suksiu į kitą įskaudinsiu jį.
Aš esu rami, jis priešingai - aktyvistas, veiklos, darbo žmogus, milijonas minčių. O man mieliau ramiai namie tupėti, dirbti paprastą darbą be n valandų viršaus ar darbo namie (jau atsikandau to), na gamta, kelionės aš už, nemegstu pliaže gulėti, bet jis per skubėjimą nueis 10 km, o aš tik 5...
Mes trumpai dar kartu, nesuprantu tiksliai savo jausmų jam. Man su juo gera, įdomu, bet nenoriu jo varžyti savo lėtumu... Kuris laikui bėgant tikrai ims trukdyti. Nematyti jo namuose, taip pat nenoriu. Pasimečiau juodai. Dabar gyvenam pertaukoje, aišku, pirma diena ir ji pati dar tik prasidėjo. Iniciatorė - aš... Nes pavargau...

Panašu, kad aš niekada nemylėjau... Arba tai buvo šešiolikos...

Gal ir buvo toji tikroji meilė tik šešiolikos, aš kažkada irgi taip jaučiausi, kad nejaugi nemoku mylėti? O štai atsirado tinkamas žmogus, kuris sugebėjo manyje pažadinti giliausius jausmus ir dabar tikrai žinau, kad moku ir myliu, ir ne bet kurį, o tik tą, kuris to vertas.
O dėl tų asmenybės bei charakterio skirtumų, tai... yra viena paprastas dalykas: nereikia prisiimti atsakomybės už kitą žmogų ir už jį galvoti, kad jį gal stabdai, gal jam bus neįdomu, kad taps kliūtimi... Man irgi kartais taip būna, aš galvoju "jeigu aš tokia, jeigu taip darau, tai jam turbūt nefainai, jam nepatinka, jis taip nenorėtų" ir pan. O iš tikrųjų, realybė rodo, kad čia tik mano išsigalvojimai. Nes jeigu jam tikrai nepatiktų ar nenorėtų, tai juk pats nebūtų su manimi, ar gi ne taip? Tiesiog reikia išmokti gerai jaustis, mėgautis santykiais, imti iš jų visa, kas geriausia, o ne užsiimti savigraužą ir kaltinti dėl kažko, ko nepadarei ar padarei nepakankamai. Gal tam kitam žmogui nė nereikia kažko, ko mes įsivaizduojame, kad reikia...

Auksiniai žodžiai, ačiū. Gal kaip tik to man ir reikia. Tik kažkaip reikia išmokti neimti taip visko į galvą ir žiūrėti paprasčiau nesureikšminant smulkmenų.

Zinok pasakysiu....mintys visagales! Labai daug apie tai skaiciau. Imkis priemoniu, ir gausi tai ka noresi, galvok taipo kad ir bus kaip nori kad butu.
Man taip smagu kad cia yra bendraminciu, jauciu kad issilaisvinu. Aas taip pat susizavejau vienu vyru, bet jis gal..tik nujaucia, jo gyvenimo ritmas mane veza, galvoju, va tas zmogus su kuriuo galeciau nugyventi likusi gyvenima...Jis nors to ir nezino man duoda labai daug stiprybes, bet yra vienas bet...kaip man ji suvystiti...oi kaip noreciau
Papildyta:



Aciu...labai dziaugiuos kad suprantate mane, tokiu zodziu manau man tikrai reikejo

o tai ka daryti? pulti po kojomis ir verkti kruvinom asarom "nepaaaaaaalyyyyyk" jei zmogus nenori, jei susirado kita zmogu tai jo ir nesulaikysi niekaip, gali per galva verstis, jam bus vienodai, o jei gudrybem susigrazinsi zmogu ar busi garantuota kad pakilus kitam sijonui jis vel nepabegs?

Infene, aš irgi žaviuosi jumis, kad sugebejote nutraukti santykius, kurie jus slege. Jus tikrai labai stipri.
As taip pat gyvenu su saviskiu 10 metu santuokoje,bet... Kuo toliau , tuo labiau isitvirtina manyje vienisumo, uzdarumo jausmas. As labai bijau sau prisipazinti , kad vis del to tai irgi ne MANO ZMOGUS. Ir kad toliau nebebus nieko gero, kad ateitis niuri. Visiskai. Ir kad geriausi metai jau praejo, ir galejo viskas buti kitaip. Dabar tiniu mastymu tikrai nebuciau nerusi stacia galva i santuoka, bet tada- jaunute, pirmas vyras, atrode viskas bus OK, kad uzsimerkaiu pries kai kuriuos jo charakterio, bendravimo trukumus. Nekreipiau demesio ir i tai , kad mes abu esame zmones su visiskai kitokiais isitikinimais, kaip is kitu planetu.
Bet- as labai silpna, nes nesugebesiu pasakyti - NE. kad nemoku gyventi viena, kad bijau zengti i nezinomybe, kaip i praraja, kad issiskyrusi gyvensiu dar blogiau ir gailesiuosi , to , ka padariau. Pati esu uzaugusi be tevo , ir zinau, kaip sunku moteriai vienai kovoti uz save ir savo vaika, kad niekas niekada nieko nepades, pagaliau , net masinos nepataisys, ir siaip -net sunkiu nesulius teks vienai tasyti. Kad uzgraus gimines ir pazystami, kad niekas nesupras- mazdaug, ka tu cia isiskalineji, tavo vyras- nei latras, nei kazanova, kuo tau moterie blogai? Dar zinau- kad negaliu atimti is sunaus tevo, nes gi zinia, kad po to vyrai nutolsta nuo savo vaiku. Nezinau, gal teisiog nuryti visas nuoskaudas ir bandyti gyventi tolaiu...

Nemanau, kad reikia kazka keisti.Tegu gyvenimas bega savo ritmu. Mano EX irgi krenta po kojom, patikekite manim tikrai tai nieko nekeicia, o sukelia tik gailesti.
Meile - gal buvo, gal ne. Gyvenimas tuo ir idomus kad nezinome kas musu laukia


Papildyta:



As taip pat nuo paauglystes augau be tevo, dabar musu santykiai su tevu puikus. As Jumyse matau savo mama - geriau toks nei jokio, atsiprasau gal as klystu, neisizeiskite prasau. Va del materialiniu dalyku, kaip masina, butas, ar kaip as gyvensiu nepatikesite maziausiai del to suku galva, nezinau ...jau minejau kad esu kazkiek keistoka, nesuprantama, mano poziurys i viska yra toks, kad gyvenime ne pinigai, tikrai nepinigai viska nulemia(paskutinis taskas musu seimoje buvo pinigai)kuriuos vyras dievino, jis - materialistas, Tad mano poziuris i juos pasikeite kardinaliai.Aisku sutinku jei ju nebus, tai bus visiskai blogai, bet bet kokiu atveju, jauciuosi laiminga tuo ka jau turiu, o be vyro manau galiu tureti zymiai daugiau, ir vel gi nekalbu apie materialinius dalykus. Pasaulis grazus - kiek daug jame staigmenu, naujoviu, potyriu...taigi viskas gerai. Vyras - jis tikrai mazai nulemti gali, nulemiame mes pacios savo gyvenimus, Sunku man, zinoma kad sunku...kaip jau minejau mokasi gyvenimo is naujo...bet tai juk taip nuostabu.

Žinoma, kad taip Tiesiog visąlaik galvok, kad santykiai turi džiuginti, o ne būti kančia ar pareiga. Ir mėgaukis jais, nesuk per daug galvos, nesikabinėk prie nereikšmingų dalykų, nesistenk įtikti ir pan. Būk savimi O laikui bėgant pamatysi, ar tai tas žmogus, su kuriuo norėtumei ir toliau būti. Žiūrėk pradžioje į jį kaip į atskirą vienetą, kaip į žmogų, o ne kaip į jus, kaip porą (jeigu abejoji dėl jūsų skirtumų) ir pamatysi - tinka jis tau kaip asmenybė, ar ne

Kad mintys daug ką gali - sutinku. Tačiau mintys bei troškimai neturi būti tokie, kad skaudintų kitus žmones. O anos pašnemovės atveju, kai vyras yra šeimoje, jos troškimas būti su juo, skaudintų jo žmoną ir vaiką(-us). Todėl kažin, ar tokios mintys galės išsipildyti...

Na, kai nėra tikro noro būti laisvai ir laimingai, tai žinoma, kad ir nešuliai per sunkūs, ir automobilis dažnai genda (sorry, už ironiją, bet tai tiesa).
Kaip suprasti, niekas mašinos nepataisys? Juk tiek autoservisų, tiek "garažiukų" - pilnos pakampės. O pirkinių maišai, gyvenant be vyro, taps lengvesni, nes jam nebereikės valgyt pirkti (įsivaizduoju, kiek vyrai suvalgo... ).
Aš suprantu, jeigu šeimoje nėra atvirų barnių, nesantaikos, jeigu praradus meilę, vistiek lieka tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba vienas kitam, tai gal ir verta gyventi "dėl vaikų", kad jie augtų su abiem tėvais, kurie rūpinasi kasdien. Ir tuo pačiu rasti sau veiklos, kuri leistų sielai atsigauti ir pajusti tą taip ieškomą dvasinę ramybę. Bet jeigu ne.....jeigu vaikai namuose ištisai girdi kivirčus ir mato nelaimingą mamą bei supykusį tėvą, retas kuris užaugęs padėkos, kad tėvai gyveno kartu "dėl jo"
P.S. mano aplinkos žmonės manęs irgi nesuprato, kiti ir kaltino (tiek nebyliai, tiek garsiai), kad išsidirbinėju, nes vyras irgi nei į kairę ėjo, nei gėrė, nei mušėsi, tik man, "princesei, kažkas neįtiko". Bet laikiausi nuostatos, kad tik AŠ galiu žinoti ir jausti tai, ką aš jaučiu ir neleidau, kad kiti mane paveiktų. Buvo visokių momentų, ir kaltės, ir abejonių, bet tvirtai žinojau, kad tas žmogus man netinkamas ir manau, kad tai buvo vienas iš geriausių mano sprendimų. O aplinkiniai po kažkurio tais laiko nutilo ir pamiršo...