QUOTE(wit @ 2010 11 27, 14:45)
nu bet *****, miargos, jūs man pasakykit, aš kažkodėl vistiek manau kad jei viskas gerai ir nori būti su žmogumi, nesimėtysi tokiais pareiškimais kad "viskas baigta" ir pan.. stengsies kažką darysi o ne bėgsi ir viską mesi. jei bėgi ir meti , vadinasi, nebuvo taip jau gerai? nebeverta stengtis?
Mano atveju, mes buvom kartu vos tris savaites. Labai bijojau įsimylėti, prisirišti ir būti įskaudinta, nes į prieš tai buvusius santykius, tikrai labai daug vilčių pridėjau. Todėl stengiausi niekur neskubėti, o jis atvirkščiai skubėjo ir kasdien kvietė susitikt. Tad vos po šešių pasimatymų beveik gyvenau pas jį. Be manęs jis dar turėjo milijoną veiklų, kurioms aš trukdydavau susikaupti (nors pradžioje sakė, kad netrukdau, bet paskui po atviro pokalbio, pasirodė, kad jis negali dirbti, kai aš esu pas jį) tad susitikinėjom vakarais kiek vėliau, tą lemtingąją dieną jis norėjo paskirti darbui, o aš jam. Gal pilnatis ir pms suveikė, gal tiesiog susigalvojau, kad eilinį kartą jam trukdau, kad jį tokį greituolį, spartuolį stabdau arba kad jis prisidengdamas darbu (nesvarbu, kad vakarai skirti man) nori nutraukti mūsų tik prasidėjusius santykius. Po trijų valandų trukmės pokalbio ir lyg susitaikymo, aš likau, bet nenustojau galvoti, o kalbėti neturėjau jėgų, ryte susirinkau daiktus ir tyliai išėjau. Paskui buvom susitikę pasikalbėti. Atsiprašiau, jau tada jaučiau, kad nebus taip, kaip buvo iki mano tokios užplaukos... Bendru sutarimu (labiau jo iniciatyva) nusprendėm nesimatyti kelias dienas, dar po poros dienų ėjom kartu į teatrą, nei žodžio apie buvusius nesusipratimus. Tarsi tos dienos ir tų pokalbių nei nebuvo, tarsi būtume susitikę antrą kartą, kai vienas apie kitą kažkiek žinom, kažkiek traukiam, bet nedrįstam parodyti.