Lietuvių kalbos redaktorės

Gal galima kokią nuorodą, kuri patvirtintų, kad tai nėra subjektyvus suvokimas
Man, pvz., žodis žiurkė apskritai yra svetimas, nes pietų aukštaičių tarmėj jo visai nėra - yra tik pacukas, nors katės dyžio pacukai pas mus niekadu nelakstė Bet gyvenimo patirtis ir išsilavinimas man neleidžia abejoti, kad bendrinėje lietuvių kalboje tie gyviai (nesvarbu net, kokio dydžio jie bebūtų) vadinami žiurkėmis

Vėl pasikartosiu - kuo jūs remiatės??? Man marazmas (bendrinėje kalboje!) - medicininė diagnozė, ir ne daugiau. Taigi ir marazmatikas būtų tik tos ligos kamuojamas žmogus.

Kodėl?
Jūs daug kalbat, bet argumentų maža - vienos emocijos

Taip, visiškai teisinga Bet tai tinka beveik išskirtinai tik grožiniams tekstams. Kalbant apie minėtą straipsnį - ten tikrai rašoma ne apie grožinį tekstą. Ar jūs stilistikos kursą klausėt???
Papildyta:

Kur tada leidėjams akis padėt išleidus tokią knygą
Mane jau ne kaip lituanistę - kaip žmogų tai pašiurpintų ir jei būčiau tokį leidinį įsigijus vertinčiau tiesiog kaip skaitytojų laikymą runkeliais

Jei kalbos ten nėra, tai gali taip netikt


Man atrodo, kad reikia vieno ženklo - dviejų nemokėčiau pagrįsti. Aš gal rašyčiau brūkšnį

Sophi, aš klausiau stilistikos kursą - ir kelionių pasakojimas yra GROŽINĖS literatūros kūrinys Aš neskaičiau būtent to teksto, bet neabejoju, kad tuo atveju ten būtent taip ir yra, matosi vien iš citatų...
Leidėjams niekur nereikėtų dėti akių, tiesiog jie turėtų perkamą knygą. Reikėtų prisiminti, kad kalbininkai vertina tekstus kitaip, nei likusi populiacijos dalis. Taip, kalbininkams nebūtų patikę.
Dėl argumentų apie marazmatikus, pacukus ir kitus - argumentų nėra. Arba kalbos jausmas yra, arba jo nėra. Jo neišugdysi jokios gramatikos studijomis, niekuo. Taip kad pagrįsti tai taisyklėmis neįmanoma. Tačiau ta mergina aiškiai kalbos jausmą turi. Redagavusi moteris - neturėjo... Ok, redaktorei tas jausmas ir neprivalomas. Mane labiausiai įsiutino ne žiurkių-pacukų priešprieša, o fokusai, kad "knyga ne apie tai"... Čia jau toks savo pareiginių įgaliojimų nežinojimas, kad... Įduotų kas tokiai kokį Baltušį ar Žemaitę - ot sudorotų negailėdama...

O dabar eglegle, atrašau čia, nes kalbėjom čia, bet nieko necituosiu, idant niekas neišsiviešintų.
Prisipažinsiu, kai rašėte apie tuos siaubus, man kirbėjo irgi siaubingos mintys, kad gal aš pati tokia analfabetė, kaip kad tų siaubų autorė, gal per gerai apie save galvoju, gal irgi esu profanė lituanistė, kelianti siaubą padoriom redaktorėm. Tai su širdies drebuliu atsiverčiau jūsų pateiktas citatas. Bet jau nuo pirmosios paaiškėjo, kad tokio siaubo nekrėčiau net versdama knygą iš kalbos, kurios išvis nemokėjau versdama (ne leidyklai, sau) - iš lenkų... Tuo labiau iš anglų... Tikrai reikėtų arba mėginti įrodyti leidyklai, kad kas nors verstų iš naujo, arba jums pačiai pareikalauti dvigubo užmokesčio nei įprastas už jūsų darbą, nes jums teks ir išversti, ir ištaisyti... Sėkmės, tikiuosi, jums viskas laimingai išsispręs ir neteks už savo vieną algą dirbti dviejų darbų
Nes pasisakysiu visai necenzūriškai, pateiktos citatos išties afigienos, kažkaip net nemaniau, jog tokį tekstą įmanoma drąsiai pateikti redagavimui...
Papildyta:
Ai, jeigu mirtinai norima dėl marazmatiko taisyklių - (aš vistik rašyčiau marazminė politika, ne marazmatinė, bet čia jau lituanistėm geriau matosi, nei man)
- prašom. Šiuo atveju žodis marazminė ar marazmatinė yra metafora - kalbos priemonių kursą turbūt visos praėjom. Bet vistiek - metafora - kai žodis naudojamas suteikiant jam kitą reikšmę.
Marazmas - senatvinė silpnaprotystė, psichinis ir fizinis išsekimas. Ir žodis "marazmas" ar jo vediniai išties dažnai naudojami metaforiškai, turint galvoje, kaip aš rašiau, DURNAI keistus sprendimus, galime rašyti - senatvinio silpnapročio vertus sprendimus, gal bus tiksliau, bet esmė nesikeičia - žodis KEISTAS viso to semantinio krūvio, kurį duoda žodis MARAZMINIS - neduoda... Nes KEISTAS bet kokiu atveju kur kas daugiau yra NEĮPRASTAS negu KVAILAS.
Ta mergina net neparašė kažko savito - tokia vartosena išties išplitusi, ypač žurnalistikoje.

Dėl pacukų ir žiurkių, čia išties atsiranda skirtumų tarp tarmių. Pacukas ir pacas yra didelė žiurkė Vilniuje ir Vilniaus krašte. Vaikystėje mačiau tokį pacuką lipant per tvorą - tai nebuvo žiurkė, nieku gyvu. Nežinau, ar labiau paplitusi aukštaitiškoji vartosena, kad pacukas yra tiesiog žiurkė, nepaisant jos dydžio, ar vilnietiškoji, bet kokiu atveju, tekste aukštaičiam buvo išaiškinta, jog tai yra KATINO DYDŽIO PACUKAI, nors man kaip vilnietei šio išaiškinimo visai nė nereikia, nes ir taip aišku.

Va tiek va

Va tai tau

Kažin dar kaip ten būtų - skaitėt komentarus po tuo straipsniu?

Tai nėra apie ką daugiau diskutuot...

Jūs taip naiviai tikit, kad Baltušis ar Žemaitė ir kt. buvo neredaguojami

Papildyta:

Kodėl gi dabar taip - juk gatvėj sako tik marazmatikas, marazmatinis. Tai kam taisyt? Visa mintis juk bus iškreipta

Žemaitė ir Baltušis buvo redaguojami, paliekant jiems jų stilistiką, net jei ji neatitiko to laiko kalbos normų.

o kalbant apie marazmatinį ir marazminį, sakykite, kokį prasmės krūvį gatvėje kalbantys suteikia priesagai -atinis, kurio neturėtų -inis? Nes kaip supratau, pakeitus priesagą, išsikreipia mintis gi... Nežinau, kokia, jūs žinot aiškiai

o dėl grožinio ir dokumentinio - aš vistik dokumentiniu, kuriame turi būti griežtos lietuvių kalbos taisyklės, laikau (nepaisydama savo stilistikos pamokų) mokslinį tekstą. Išvis turiu savo gradaciją ,ir kas man uždraus, gi lituanistė Yra grožinis dokumentinis, yra mokslinis dokumentinis, tai va moksliniame dokumentiniame stiliuje visi tie pacukai, blūdijimai, marazminiai marazmatikai būtų labai ne vietoje... Verčiau tokį informacinį dokumentinį kelionių vadovą - ten buvo pateikiama informacija apie pasaulio miestus. Valiuta, kur yra geografiškai, šiek tiek istorijos, bet gan oficialios - tai ten visi šie išsireiškimai netiktų. Jei yra dviejų žmonių pasakojimas apie jų pačių atliktą kelionę, jų teksto kalbai turi būti taikomi visai kiti standartai nei informaciniams leidiniams apie keliones...

Ar vistik rimtu veidu teigsite, jog tai yra tas pat ir teksto kalba turi būti tokia pati ir taškas?

Pasakysiu taip - yra humanitariniuose moksluose tiksliukai ir humanitarai
Vieni pitagoriečiai, kiti, kad ir, pavyzdžiui, heideggeriai Vieni nyčės, kiti hėgeliai Kurie geresni? Kodėl?


Nėra čia teisingų atsakymų ir negali būti. Ir matematikoje ne visada du kart du yra keturi O čia juk ne matematika...
Kalbant apie vertimus.

Jei kalbėsime apie gramatiką, tuomet taip, yra taisyklės, reikia jų laikytis. Su didžiausia pagarba Sophi nuo senų laikų, bet, manau, stilistika yra labai greitai užginčijamas reikalas


Nesipykit,
Stripuli, karštuole tu, kai užsivedi
Papildyta:
Ir man atrodo esu mačius pacų Gaudėm, nuodijom Kiek pamenu jų uodegos ne žiurkiškos.
Aš irgi manau, kad tai ne tas pats, juolab kitoje šalyje (yra toks paca graužikas pasaulyje), bet žiurkių mes, kaip ir Sophi, aukštaitijoj apskritai kalboj nevartojom. Dabar mąstau, o gal dėl to, kad jų ten nebuvo Juk Klaipėdoje esu mačiusi žiurkę, ji tikrai menkesnė už pacą Pamenu kaip išsigandau tos uodegos, brr
Papildyta:

O ką jis galėtų versti, tik literatūrą? Juk vertėjas turi išmanyti ką jis verčia, lituanistas niekaip tiksliai neišvers odontologijos žinyno...
Bent teoriškai (praktiškai nežinau ), verstos knygos procese dalyvauja, ar bent turi dalyvauti trys specialistai - vertėjas, dalyko žinovas ir redaktorius... Gerai, kai vertėjas yra ir dalyko žinovas, bet redaktorius, mano manymu, yra būtinas, net ir lituanistei... Nebent ta lituanistė redaguoja verstines knygas n metų.

Sophi,
kaip tau skamba formuoja pasaulėžiūrinę sąmonę? Man regis, užtektų tiesiog pasaulėžiūrą
ugdo plačią vertybių skalę aprėpiantį eruditą. Gramatiškai lyg ir nekliūva, bet jau taip mandrai...
Atliekant tyrimą remtasi šiandien disponuojamais šaltiniais (= turimais? prieinamais? ).
pažangus originalumas, kuris tarnauja humanistinėms vertybėms. Vietoj tarnauja gal skelbia, propaguoja, bet tas pažangus originalumas
iš užsienių grįžusi karta. Moksliniame tekste gal vis dėlto vns. turėtų būti?
pilnateisis ir pilnavertis (= visateisis ir visavertis? ).
Budapeštas ir Esztergomas rašomi greta. Pirmasis, aišku, tradicinis vietovardis, o antrojo palikti autentišką formą?
Papildyta:
Dėl pacukų / žiurkių – galėtų koks nors zoologas po Juocevičiūtės išspausdinti straipsnelį ir nutraukti tas jau nebejuokingas diskusijas. Norisi kompetentingos nuomonės, o ne kažkieno subjektyvaus įsivaizdavimo. Juk gamtininkas tiksliai žino, ar tai vienas ir tas pats gyvūnas.

Pritariu

Labai - gal pripažįstantį ar propaguojantį daug vertybių...



Nelabai suprantu apskritai, ką čia nori pasakyti...



Adaptuočiau: Estergomas.
Papildyta:

Gali rašyt kas ką nori - tokiems kietakakčiams neįmanomą ką nors įrodyti

Na, Žemaitę redagavo J. Jablonskis, o jis anaiptol nebuvo iš švelniųjų
Baltušis - kiti laikai, kita istorija, bet jei kiek skaitėt apie tuos laikus, tai ir pati žinot, kas ir kaip buvo ir apie kokią saviraišką toj situacijoj galima kalbėt... Bet kuriuo atveju nekeliu sau tikslo jums ką nors įrodyti...

Nuoširdžiai nepajėgiu suvokti jūsų stilių sampratos Nei Pikčilingio, nei Župerkos, nei Bitinienės darbuose nesu užtikusi tokio vinigreto. Laikas jums rašyt naują lk stilistiką
O jei dar toliau, tai, matyt, ir jūsų stiliaus sąvokos samprata individuali. Bent jau tokia mintis peršasi skaitant jūsų žinutes Bet matot, jei žmogus sako, kad saulė šviečia naktį, dar visai nereiškia, kad taip ir yra
Papildyta:

Lietuviškai jos vadinamos pakomis

Taip, ten turėjau galvoj tik grožinius tekstus

Aga, turiu individualią stiliaus sampratą - naudoti kuo daugiau lietuvių kalbos turtų, nesibaiminant į nugarą alsuojančių redaktoriais dirbančių kalbininkų, o ypačiai privačiuose pokalbiuose
Dėl rašymo - gal kada nors, kodėl ne. Nes išties po truputį pradedu užvirti dėl lietuvių kalbos skurdinimo. Čia jums vėlgi netaikau, nepastebėjau, kad ką nors skurdintumėt, kiek čia paskaitinėju. Bet kad tokių yra - deja, jūs nuneigti negalit
Tai galų gale natūralu, bet kurioje profesijoje yra analfabetų. Galbūt vertėjai analfabetai ir redaktoriai analfabetai ne tokie pavojingi, kaip chirurgai analfabetai, bet mane kaip vertėją ir kaip diplomuotą lituanistę ir kaip velnišką lietuvių KALBOS - gyvo organizmo, besikeičiančio, veikiamo iš vienos pusės liaudies, iš kitos pusės kartais teigiamai, kartais neigiamai, kalbininkų - jie erzina ir tiek.
Dėl pacų ir žiurkių - paieškosiu kokio nors zoologo, pačiai įdomu pasidarė.
O šiaip ši smagi diskusija ko gero baigta, laukiu, kol vėl ką nors tokio įmesit, kaip kad panelės Juocevičiūtės straipsnis. Geros pagalbos vienos kitoms
Papildyta:
O, matau, jau radot. Dabar pasakykit, ar be jūsų (ir ar jūs anksčiau tai žinojot) - nors vienas žmogus suprastų, kas yra PAKA? Čia yra didžioji problema, apie kurią Kalbos kultūros pamokose buvo užsiminęs Pupkis. Lietuva yra viena iš man rodos trijų pasaulio šalių, kuriose kalbininkai veikia taip, kaip jie veikia pas mus. Atsiprašau, paskaitų konspektai kituose namuose, nepasakysiu, kokios kitos dvi šalys.
Bet normaliai kalbininkai stebi kalbos tėkmę, išskiria liaudyje labiausiai paplitusias naujoves ir įterpia jas galbūt kažkiek sunormindami į kalbą.
O Lietuvoje kalbininkai stebi kalbą, nusprendžia, kad kurį nors terminą reikėtų perrašyti, ir perrašinėja sau, absoliučiai neatsižvelgdami į liaudies vartoseną. Priešingai, stengiamasi tą vartoseną kuo labiau pakeisti savaip, ir net kai liaudis pripranta prie jų varianto, atsiranda dar vienas, naujas, labai pagrįstas, paskui dar vienas... Laikau, čia tam, jog galima būtų laikyti kalbininkų policiją, bausmes už netaisyklingą kalbą - taip sakant, sukurta nauja profesija, gana pelninga.
Atsiprašau, aš tą paskaitą supaprastinau, bet esmė yra būtent tokia.
Jau vien prisiminkim liūdnąją ValakaMpių-Valakupių-ValakuMpių- ValAkampių istoriją...
Ir man ši lietuviška esmė visiškai nepatinka. Spėju, turiu tam teisę. Viliuosi, jog kada nors šis ydingas ratas pasibaigs, ir atsiras normali kalbininkystės sistema. Nes ši man - absoliučiai nenormali.

Na, suprantama, kad kai skaitai ir nežinai kokios reikšmės, bandai sužinoti - kaip ir šiuo atveju. Nežinau, kas tam kelionių pasakojime buvo aprašoma, bet jei būtent šitos pakos, tai lietuviškai jas vadint pacais, pripažinkit - totalinis košmaras

Beje, man įdomu, kodėl žodis PACAS yra netinkamas. Kad svetimybė? Kokia 50 proc. mūsų kalbos žodžių yra svetimybės, tai yra, skoliniai... Ir nieko, gyvenam.
Aš pripažįstu, kad pakos yra totalinis košmaras, palyginti su pacais, jei tai tas pat, nes pacai suprantami visiem, pakos - tik tiem, kas jas sugalvojo
Sakot - argumentų reikia. Tai kokie argumentai būtų tam, kad pacas - blogas žodis iš esmės? Jis linksniuojamas, jam net mažybines priesagas galima prisegt Garsai lietuviškoje fonetinėje sistemoje visi naudojami...

argumento, kad žodis PACAS lkz yra su kryžiuku, nepriimu. Nes tų pačių PAKŲ ten išvis nėra Pagal tokį argumentą - jos blogesnės už pacą...