O kas yra gebėjimas paklusti? Ar tai ne - instinktas? Šunys gaujos gyvūnas. Gaujoje juk normalu, kad yra vadas ir yra kas jam nusileidžia...
O kas yra tų visų komandų išmokimas, šeimininko supratimas vien iš jo judesių (tebunie vien žvilgsnio), kelimosi, laukimo valandos - juk tai tik įgyti refleksai (įgūdžiai)... Kuriems šuniui įstrigti į galvelę, galbūt užteko vos vieno karto, vieno momento, kurio žmogus net nepastebėjo
Aišku kiekvienas individas (na veislė) kažkam imlesni, kažkam atsparesni, kažkurie greičiau geba įsiminti, su kažkuriais ilgiau reikia dirbti. Tam veislės su konkrečios sryties paskirtimi ir radosi. Bet ne apie tai truputi diskusija
Tiesiog pasiskaičius visus čia tuos
antgamtinius šunų poelgius aiškiai matosi, kad mes į šunis žiūrime kaip į mažus žmogeliukus "vaikiukus". Ir viską ką jie daro interpretuojame iš savo žmoginės psichologijos pusės..
Bet gal pagalvokite giliau - kaip šunys iš tikro mato situacijas? Aišku norint tai daryti, reikia turėti bent kažkiek žinių apie šuns (kaip gaujos gyvūno) etologiją. O tas žinias juk įgauname tiesiog gyvendami su jais, juos auklėdami, dresuodami, ir būtent poto - analizuodami jų elgesį (na žinoma jeigu pas šeimininką išvis yra noras suvokti kažką). Tačiau čia ir prasideda 'idomiausia' interpretacija, kai neturint kartais elementaraus supratimo apie gyvūno fiziologiją, išdygsta
antgamtinės mylimo šuniuko savybės

Bet juk tam diskusija ši ir atsirado - jog pasidalintume savo argumentais.
Kad kiekvienam savas šuo nuostabiausias - FAKTAS neginčytinas. Tačiau gyrimasis savo brangiausiuoju žaviausiuoju nepaaiškina šuns prigimties

Netgi sakyčiau atvirkščiai, tai tik parodo šeimininko totalų DZIN - jam neįdomu kodėl tas šuniukas tam tikroj situacijoj taip pasielgė. Nu pasielgė - reiškias pasielgė, nes protingas ir išsilavinęs labai (arba atvirščiai durnelis)
Žinoma, patys sukuriam savo santykius su savo šunimis. Kaip pasiklojam, taip ir turim. Na reiškias, taip mums ir gerai. Bet aš į savo šunis žiūriu šuniškai kaip į mūsų šuniškos gaujos narius. Kas keisčiausia, kad kuo labiau bandau taip daryti - tuo geriau jie priima mane kaip lyderį, savo vadą. O kas dar keisčiau - kad dabar toks periodas, jog nevisada būnu visas savaitės dienas su jais. Ir jiems - pofik kur aš ir kiek ten užtrunku. Bet kai grįžtu - viskas pasikeičia, nieko kito aplink nelieka - esu tik aš

O kodėl, o todėl kas šunims to reikia. Reikia to, kuo beatodairiškai tikėtų, sektų ir paklustų.. Tokie jų instinktai...
Na ir mums kartais pasitaiko tokių situacijų, kur pagalvoji - ir iš kur jie tai žinojo?? Bet kai pabandai paanalizuoti ir pažvelgti iš tos NE žmoginės emocinės pusės

, nieko ten stebuklingo nėra, dažniausiai tai tik jų kažkokių poreikių išraiška, parodoma taip kaip dar anksčiau nerodė
Ir dar, kažkas minėjo - dėl teršimo namuose ilgumo. Nu sorry, bet joks šuns protingumo laipsnis čia ne prie ko

Atrodo, jau seniai minėta - šiuos reikalus reguliuoja parasimpatinė nervų sistema. Jei pas šuniuką ji silpnesnė, arba vėliau pilnai susiformuoja - štai ir turim rezultatą "nelaimes" namuose, kartais net pas suaugusį šunį...