QUOTE(cukrinevarlyte @ 2011 02 05, 18:13)
Šiek tiek papasakosiu ir aš, nors ir ne iš savo patirties.
Mano močiutės šeimoje buvo du galima sakyti bendravardžiai brolis ir sesuo. Jų vardai skyrėsi tik galūne- moteriška ir vyriška forma. O kaip senovėj buvo sakoma- vienoje šeimoje negalima duoti tokių pat vardų..
Taigi sapnuoja jos mama savo vyrą, jis prašo jos užpirkti mišias. Ji taip nepadaro, nes viena augina pokario metais kaime septynis vaikus, amžinas pinigų trūkumas..
Kitą naktį vėl sapnuoja savo vyrą, jis supykęs jai taria- "jei tu šitaip, tai aš pasiimsiu kanors.." Po mažiau nei savaitės laiko miršta jos septyniolikmetis sūnus.
Kartą, artėjant uošvienės mirimo metinėms, gauna mano seneliai laišką iš senelio sesers su kvietimu atvykti į motinos mirties metinių minėjimą. Jame nurodyta ir data, vėlesnė nei iš tikrųjų tos metinės turi būti.
Tą naktį močiutė susapnuoja uošvienę, ji jai sapne liepia neišmes to laikšo, saugot.
Taigi atėjus tai datai, senelis su siuntiniu kaimiškų gėrybių važiuoja ten, pasiima kartu ir laišką.
Atvykus jis pasitinkamas piktai, sesuo kaltina, kad nežino brolis mirimo datos, į namus net neįsileidžia. Tada jis jai parodo tą laišką su data. Vien tik dėl jo, ir perspėjimo, viskas išsisprendžia taikiai..
Nieko sau
Papildyta:
QUOTE(Vaitaitau @ 2011 02 05, 15:10)
O kas dėl dvasių, tai prieš metus palaidojau savo tėtį, antrą dieną šarvojimo salėj stovint man prie karsto, beveik galvūgaly priėjo kažkas iš dešinės pusės, aš paėjau į šoną ir atsisukau pažiūrėt kas ten, bet didžiausiai mano nuostabai nieko nebuvo, o ir vietos kažkam prieit prie tos vietos nebuvo likę. Tėtis labai mane mylėjo, tai noriu manyt, kad jis paskutinį kartą norėjo pastovėt greta.. Kartais pagaunu save tokioj būsenoj lyg kažkas mane stebėtų, ar stovėtų už kambario durų naktį, bet nebijau.. Savas žmogus, niekada nieko blogo nepadarys.
pilnai tikiu,kad tevas atejo atsisveikint....
Papasakosiu viena istorija. Kai mire mano mociutes brolis,tai prie jo karsto visas 3 dienas buvo pelyte,kuri vaiksciojo palei galva prie zvakiu-priekyje. Pagaunama nesileido,o gaudoma tik pasislepdavo uz geliu.... o juk zinom,kad peles bailios,ir tuo labiau nebuna sviesoje,prie zmoniu.
Ir dar,kai jau ji veze i kapus,eme ir sugedo autobusas,visi islipa ir eina pesciomis,tik islipo -bir bir ir autobusas vel uzsiveda,ilipa-vel nevaziuoja, ir taip kelis kart. Jis buvo su jumoru zmogus,tai dar ir miires pajuokavo.