Baisybės

Maldos praso, kai sapnuoji mrusiji, kai jis praso pavalgyt, yra alkanas...Vaiko atidavimas reiskia baigsis rupesciai, mires kudikis irgi tas pats, baigsis vargai.....

Bet sapnuoja beveik kasdien, tai manau tikrai kazko praso uzsakyti misias tikrai nepamaisytu

.
Gal Nepamaisytu....

ir vel prisiskaiciau cia pas jus visko po praeito karto buvau pasizadejusi pati sau, kad daugiau cia nelysiu smalsumas vistiek nugali

Labai tikiu,kad tam tikrose vietose kaupiasi energija.Neveltui krikscionys state baznycias ant pagoniu apeigu vietu (pvz Vilniaus arkikatedra).Ir pvz buvusio zydu geto vietoje niekada nepirkciau buto,tikiu,kad zmoniu kancios isigere i sienas.Mano,drauge nuomavosi buvusioj geto teritorijoje-viena vakarais bute neisbudavo (stabilios psichikos mergina,sake tiesiog taip suimdavo nerimas/baime/liudesys).Man l.didelis atradimas buvo Kernave...atsisedi nakti ant akmenelio Pajautos slenyj ir taip gera,taip ramu dusioj...L.stipri energetika...Butent ta pirmykste pagoniska

Laikas nuo laiko vis paskaitau Jūsų temelę, nes žinau, kad anapus tikrai kažkas yra ir jie mūsų laukia

Prieš kelis mėnesius mane apėmė slogi nuotaika. Nenorėjau eiti iš namų ir jei tik gaudavai išeiginę tai būdavau namuose, nuverkdavau kokį posmą... Tai truko keletą dienų, per tas dienas vis išgirsavau žingsnius, atsisukdavau, bet nieko nematydavau, tai vis pagalvodavau, kad gal pas kaimynus atvažiavę kokie anūkai ir šie laksto , o man girdis. Stovint virtuvėje vis pajausdavau, kad kažkas paliečia koją, bet tikrai ne mano katinukas, nes tas jausmas toks šaltas.... Ir vieną vakarą atėjo komendantas rinkti pinigėlių, nes pasirodo, mūsų kaimynas gyvenęs virš mūsų išėjo anapus. Daviau, kiek galėjau.. Po šio apsilankymo nieko negirdžiu ir nebejaučiu, nuotaika sugrįžo...

O apie tuos žaidimus su adatėle, tai pamenu tik tiek, kad mano mama su kaimyne kartą sugalvojo pakvailioti, o aš buvau dar mažytė, į daržiuką gal ėjau... Tai visko ko mama klausė tos dvasios apie mane- išsipildė. Nieko mistiško pas mus po to žaidimo nesidėjo, tai reikia tikėtis, kad dvasia buvo gera

Tiek daug visokiu idomybiu cia prisiskaiciau, nesu is tokiu kuria lengvai butu isgaisdzinti, bet prisipazinsiu... Is vieno kambario i kita kabari nueiti neisijungus sviesos nelabai jauku buvo

papasakosiu ir aš:

man buvo gal 11 metų, nusileidžiu pas kaimynę, kalbam ir sakau:- tokį aiškų sapną sapnavau, tiesiog akyse stovi,
namas medinis geltonai dažytas, su laiptukais prie įėjimo, žodžiu smulkiai smulkiai, saulė švietė ir t.t., o ji tik po kurio laiko sako: palauk, kaip tu ten sakei,
aš vėl viską iš naujo...net kur langai, o ji sako:- taigi čia mano kaimas, žinojau, kad jie kažkur toli važiuoja, bet nesu tikrai buvus....sakyčiau ji man kažkada būtų pasakojus, bet vaikam šnekėt su tokiom smulkmenom ir būtent apie namą, sodybos nemačiau, tik saulę, gerą dieną....man tada keista pasirodė, dar nusistebėjom.....po kelių metų, važiavom kartu ten pabūt vasarą, žiūrėjau ir negalėjau patikėt, viskas taip pat, tik namas ne toks ryškus geltonas, dažai apsilupę.......
kt dalykas: seniai jau klausiau mamos apie tai, tada ji mane "sudurnino" ir tiek....
puikiai atsimenu kaip einu įsikibus mamai į ranką, o ji aukščiau, ta prasme, kaip aš dabar veduosi 3m. dukrytę, jos ranka iškelta, kad pasiektų mano, žodžiu, toks jausmas, kad aš dar vaikas, einam gatve, išmaltu tokiu žvyrkeliu, iš abiejų pusių namai, ir po dešine, vienoj sodyboj, prie vartų laukia teta, juodai apsirengus, kaip ankščiau būdavo su tokia juoda gifiūrine skarele ant galvos ir pasisveikina, mano mama irgi.......taigi, aš mamos ir klausiu, kieno čia laidotuvės buvo, kai maža buvau, viską tiksliai atpasakoju, kiek medžių buvo, koks oras buvo ir t.t., o man mama sako: nesąmonė, tu negali atsimint, (tada mirė tėvo teta, bet labai faina buvusi), nes aš su tavim nėščia buvau........
ir dar toks jausmas keistas....mes 3m. gyvenam naujam name, kai skaičiau vaikam pasakas lovoj, pas mus dar durų nėr, tai toks jausmas, kad kažkas iš koridoriaus taip pusiau išlindęs žiūri....nesuprantu, čia gal dėl to, kad kambary šviesu, o koridoriuj jau prieblanda? bet būtent ten tiktai, aš net vyrui sakiau apie tai.....įdomiai taip....dabar jau nebeskaitom, jau tuoj pats skaitysis
dar: taip aiškiai matau tą baltą tunelį, apie kurį visi pasakoja, kur keliaujama po mirties, ir kad aš plaukiu/slenku tokia kaip kamuolys, nežinau, nematau savo kojų, bet jaučiu save, ir aš judu... taip pakankamai nedaug vietos.....ir ta šviesa....tokia ryški, akinanti, jau prie pat.......ir viskas dingsta......klausiau mamos, ar nebuvo kartais man kokios nelaimės su klinikine mirtim, nes aš pati neatsimenu tokio dalyko.....sako, kad ne....gal čia koks filmas matytas, neįsivaizduoju iš kur
ir viską, net dabar rašant, taip pat ryškiai atsimenu, o kai kurių elementarių vaikystės dalykų, net pačiai keista - kaip ištrinta.....
sakykit, o tikit tokiais dalykais:
pastojau su mergyte 11mėn 08 d berods, niekas nežinojo, tik mes su MB, prieš kūčias miršta mano mamos mama, po laidotuvių mama klausia: o tu kartais ne nėščia? Sakau - kodėl aš, nes dar turiu sesę (juk buvo 1,5mėn., ir tikrai nesimatė pilvuko), bet ji sako, kai vienas išeina, kt ateina, skaičiuoju, per laidotuves man buvo apie 7 sav, tada maždaug ir pradeda plakti vaisiaus širdelė, be to, močiutės gimtadienis buvo 08. 08d. o maniškė gimė 08.09 ryte, visa savaite ankščiau, nei turėjo.....ar galėjo reinkarnuotis siela? vis pamąstau apie tai....
prirašiau čia daug, tikuosi suprasit....

http://www.delfi.lt/...a.d?id=43924087

zasta, skaitydama jūsų pasakojimą iš kart pagalvojau apie tokią knygą A. ŽArskus "aš iki gimimo" na kaip tiksliai vadinasi niekaip epamenu bet kažkas tokio(labai seniai skaičiau jau ją) būten jūsų istorija ,kad jūs būdama nėščios mamos pilve kažką prisimenat , arba tas tunelis klinikinės mirties,gal būt taip prisimenat savo gimimą na toje knygoje pasakojama , kad vaikai pasirenka tėvus ir nusprendžia kur jiem "nutūpti" , na ir aišku kai mes augam tokius dalykus pamirštam,bet kartais lieka trupinėliai atmintyje iš ano pasaulio

ačiū už info, bandysiu pasieškot ir pasiskaitinėt, mažu paaiškės kas?

keliu tema