Jau norėčiau tekėti, bet...

jau pradėjau nerimaut Jūsų paskaičius, draugaujam jau virš penkių metų...jau norėtųsi kažkokių pokyčių...o brangusis sako "neturim pagrindo po kojom ir taip toliau..." bet gi visą gyvenimą gali būti, kad kažko dar truks - per mažai pinigų, per mažas namas...

Jungiuosi ir as i laukianciuju, bet nesuaukianciuju buri
Tai va: draugaujam 5,5 metu, kartu gyvenam jau beveik metus laiko, o vestuviu tema pas mus kazkoks siaubas baubas ir vis nauji argumentai atsiranda- tai nera pinigu sventei, tai sako kam tuoktis jei ir taip gerai, tai teigia, kad tuoktis reikia kai nori vaiko, o kol mes jo nenorim tai ir tuoktis nereikia, tai jis dar nepasiruoses (beveik 27 metai jam), na vienu zodziu vien issisukinejimas kazkoks tikrai tokia situacija nedziugina ir varo i nevilti, kai zmogus mylimas pasako, kad nzn ar nori buti su tavim visa gyvenima, tai tada kraukis daiktus ir ciuozk is cia kartais tikrai labai pikta, dbr net gailetis pradedu, kad kartu apsigyvenom, nes jauciu vestuviu nebus dar laaaabaaaiiii ilgai. Jis pirmas ir nepasipirs, nes jam ir taip labai patogu gyventi, sedi kaip ponas ant visko paruosto ir dziaugiasi, kam jam tie isipareigojimai...
Fuu issiliejau, nes jau keleta dienu vaikstau kaip nesava, nu noriu as to ziedo, nors uzmusk, atsibosta buti tik DRAUGE ar dar blogiau SUGYVENTINE, o vyams ne motais
Papildyta:

Pritariu cia paprasciasias issisukinejimas, kaip ir mano atveju. Bijo tiesiog jie tos santuokos kaip velnias kryziaus, bet vat gyventi kartu ir naudotis visais seimyniniais privalumais (paruostas maistas, isskalbta, sutvarkyta, sexas yra kada nori ir kt.) tai pasiruose ir nieko netruksta, nei namo, nei pinigu tai koks skirtumas man nedaeina niekaip, jei kartu gyvenant pinigu ir vietos uztenka, tai kai ziedas bus matyt jau neuzteks, ABSURDAS

Perskaicius tavo zinute, susidare toks ispudis, lyg rasytum mano biografija Analogiska situacija pas mus, tik draugaujam ir gyvenam metais daugiau nei jus, ir MB metais vyresnis
Pas mus lyg ir buvo postumis, bet dabar vel viskas stovi. Zinok, as net brandinu minti, kuri laika pagyventi atskirai..

o jūs bandėt su saviškiais imt ir pakalbėt, kaip jaučiatės ir pan? aš bandžiau tai po kiek laiko pokalbių pradėjau bijot, kad išvis išsigąs ir pabėgs..dabar tik užuominom ką pasakau, bet panašu, kad nereaguoja

pritariu Kaprizingajai, jiems labai patogu, mes jau tris metus kartu gyvenam - valgyt paruošta, sutvarkyta, viskuo pasirūpinta, anot vyrų, kas pasikeis, jei apsiženysim
gal tikrai reikia pamąstyt geriau pradedant kartu gyvent, o tai dabar nevertina, ką turi

As tai bandziau kalbet ne karta, bet nlb reaguoja. T.y. isklauso, pasako - palauk, viskas bus gerai (mazdaug, kazkada vis tiek tai ivyks) - ir taip jau beveik metus kalba tiesa, jis vaiku noriu, tik sako, nebutinai turi jie santuokoj gimti, o as nesusituokus tikrai neplanuoju
Zodziu, maniskiui santuoka, matyt, prilygsta mirties nuosprendziui

mano taip pat, santuoka -virvė ant kaklo, nors daugybė mūsų draugų jau susituokė, ir neatrodo labai nelamingi

man tai svarbiau gal ne pati santuoka, o pasipiršimas, tada jau lyg ir būčiau užtikrinta, kad vyras mato mūsų ateitį kartu, turbūt ir ramesnė būčiau

o kai vengia apie tai kalbet ir visas kalbas apie santuoka prilygina kankinimui, tuomet naturaliai pasidaro skaudu, nes jauties lyg isnaudojama - vyras tiesiog megaujasi gyvenimu ir nesusimasto, kad butent toks gyvenimas skaudina antraja puse..
Maniskio tevai, o ypac seneliai, mane nuolat terorizuoja - vos ne pati imk, ir tempk ji prie altoriaus Bet tai - tikras absurdas.

mane irgi jo tėvai ir seneliai terorizuoja, lyg čia aš vengčiau įsipareigojimų. aš jiem ir aiškinau, kad jūs su sūneliu kalbėkit, o ne mane smerkit...

Bandziau kalbet ir gavau tuos atsakymus, kuriuos vardinau anksciau,net buvau pasakius, kad as nenusiteikus laukti dar n metu ir kol jis panores galiu as jau ir nenoret, tiesiai sviesiai pasakiau, kad zmones kol turi kita zmogu, kuris ji labai myli, nevertina, o kai praranda tada alkunes grauzia, bet tada jau velu. Perspejau, kad ir jam taip gali nutikti, nes man santuoka reikalinga ne vien tam, kad gimtu vaikai, o dar tam, kad buciau kazkas daugiau nei DRAUGE tam, su kuriuo gyvenu ir viskuo dalinuosi. Nu kaip jiem nedaeina as nesuprantu, jie i viska ziuri is logines puses. Tai as saviskiui ir sakiau, kad jei tau niekas nepasikeis po vestuviu (kaip jis argumentuoja, kad del to ir nera reikalo tuoktis), o man pasikeis daug, tai kodel tada sunku man suteikti laimes? musu jau irgi beveik visi draugai susituoke, net vaikus turi ir gyvena laimingai, o maniskis isitikines, kad as po vestuviu pavirsiu i ragana kazkokia, nu absurdas negaliu, del sio poziurio labai ant jo pykstu.
Vasara turejom labai rimta pokalbi del vestuviu, ir ka? pora dienu apie tai kalbejom, susipykom tik ir tiek, nes mano poziuris i santuoka visai nesutampa su jo, nzn as kas jo galvoj dedasi ir tikrai labai skaudu, kad kaip SUGYVENTINE esi reikalinga, o kiap ZMONA ne
Papildyta:


sutinku...
Papildyta:

Postumis ir pas mus buvo, jau buvom nusprende, kad tuoksimes 2010 vasara, o paskui paeme ir persigalvojo maniskis, pradejo savo nesamones skiest apie vaikus ir pan. tai susipykom ir nuo tada isvis vestuviu temos nelietem, nes zinau kai as ja paliesiu vel baigsis barniu ir nieko nepesiu, bet kol as tylesiu, tai brangusis bus laimingas ir pirsto nejudins, kad kazka padaryt ir tuo labiau pasipirst apie gyvenima atskirai as nzn, gal ir gera iseitis butu, bet vel gi kazkaip neramu, o jei jam ir atskirai patiks gyventi ir tada visai apie vestuves teks pamirsti? ai nzn, pasimetus as labai, nzn ka cia daryt. laukt ir tylet jau atsibosta, saky pradesi vel negerai, sakys, kad verciu ji, ai vienu zodziu....tikrai labai pavydziu (baltu pavydu) merginoms, kuriu vaikinai patys persasi ir joms net laukti to nereikia, o mano stabdys esu tikra niekada to ptas nepadarys, nes kaip minejot, jam tai tas pats, aks mirties nuosprendis

keista, jei jau vyras girdi tokius - arba-arba ir žino, kad neketini laukti, kol jis susitupės, kodėl nedaro išvadų...mes tai su draugėm buvom nusprendę, kad su jais ta tema pakalbi ir jie pamiršta, negvildena, neklausia savęs, kaip jaučiasi moteris ir apsikritai gerai kaip yra...o mes, moterys, nuolat apie tai mąstom, o kuo daugiau galvoji tuo liūdniau ir pikčiau darosi...

esu skaičiusi merginų pasipiršimų istorijų savo bailiams, bet aš kažkaip noriu tradiciškos vyro inicatyvos...o tai pati besiperšanti jausčiaus išties apgailėtinai

O kokiu pagrindu jūs norite vestuvių?
Jausitės saugiau, žinosit, kad jis neišeis? Daug žmonių iš jūsų tarpo susituokė ir jūs norit? Tėvai spaudžia? Kokia ta priežastis?
Dauguma juk jau ir gyvena kartu ir bendrus budžiatus ir t.t. veda.

tai matyt, kad pakalba ir pamirsta, kitaip negaliu paaiskint tokio elgesio, nedaro jokiu isvadu visai. Gal jaucia, kad as taip nepasielgsiu, nes labai ji myliu...o pati pirstis tai as neketinu, nes nemanau, kad is to kas gero gausis. Arba sulauksiu kazkada jo pasipirsimo, arba truks kazkada kantrybe, atsals jausmai ir issiskirs musu keliai
Papildyta:

Priezastis gludi jausmuose, o ne praktiskuose dalykuose, tokiuose kaip bendras biudztas, lova, virtuve ir pan. Bendras biudzetas man rupi maziausiai is vis. Garantiju, kad neiseis man irgi nereikia, nes jei nores iseiti, iseis ir su ziedu ant rankos, siais laikais issiskirti nera didele problema. Man asmeniskai santuoka tai turbut zinojimas, kad kazkam tu isties esi brangi ir labai mylima, jei jau pasiryzo tave vest ir but iki mirties kartu. Tai reiskia, kad zmogus tikrai nori su tavimi buti, su tokia, kokia tu esi, dalintis vargais ir dziaugsmais. Na tiesiog man tai labiau is emocines puses reikalinga, noriu buti -iene, kad mes butume tikra seima, o ne sugyventiniai. Turbut neiesiogine itaka daro ir draugai aplinkui, kurie jau susitupeje ir susituoke,negaliu apsakyt to zodziais, bet man to tikrai reikia ne is praktines puses ar patogumo, kazkokiu garantiju, tiesiog sirdis to nori ir tiek, jausciau tada dvasine ramybe...