Ot ir nespėjau tokio jausmo pajausti... Apskritai visuomet buvau įsitikinusi, kad netekėsiu, kad vedybos tikrai nėra mano gyvenimo tikslas. Netgi klasės auklėtoja per išleistuves savo sudarytoje prognozėje, kokiu eiliškumu klasiokai sukurs šeimas, mane įtraukė į sąrašo galą

O realybėje atsidūriau sąrašo pradžioje

Sutikau žmogų, jausmai įsisiūbavo, po kelių metų pradėjome kartu gyventi, draugas man užmovė sužadėtuvių žiedelį ir finale dar po metų - neplanuotas nėštumas. Šokas man buvo baisinis, žliumbiau ir sudarinėjau sąrašą, kas bus, jei nutrauksiu nėštumą, o kas bus jei vaikutį pasiliksiu. Finale nutariau, kad kaip bebūtų su vyru, vaiką užsiauginsiu ir pati. Nežinau, kokios dvejonės, ir ar buvo tos dvejonės, kurios kamavo mano brangiausiąjį, bet aš to nė lašelio nepajutau, o tik išgirdau laimingo vyro žodžius - "tai būsiu tėčiu", o tie žodžiai buvo apvainikuoti vedybomis.
Kartais pagalvoju, o kaip būtų, jei ne tas vaikelis... Nesenai atšventėm vestuvių dešimtmetį. Abu norėjome pasidatyti kaip ir mini vestuves su artimiausiais žmonėmis. Buvo smagu abiems viską organizuoti. Netgi pervertėme visą šeimos foto archyvą su prisiminimais apie nugyventą kartu gyvenimą ir sudarėme mini filmuką - nerealiai smagus buvo kūrybinis procesas. Smagu buvo tą filmuką žiūrėti ir su svečiais