QUOTE(*Beautiful*eyes* @ 2010 01 16, 12:12)
bet jei zinot, kad norit su siuo zmogum buti visa gyvenima, tai kodel tada bijot susisaistyti, kaip jus sakot? na, man keista, jei jauciu, kad tai mano zmogus ir man su juo gera, tai ko tada bijot? juk turedama zieda ant pirsto elgsites lygiai taip, kaip ir dbr, nieks gi jusu nepriris prie lovos ir nelaikys namie
man atvirksciai tas ,, susisaistymas'' reiskia ne kazko atemima is manes, o gera jausma, nezinau net kaip paaiskint
Tai vat, ar turėsiu žiedą ant piršto, o pase bus kita pavardė ar to nebus, niekas nesikeičia. O ir tokio saugumo jausmo man nereikia.
Nežinau ar po vestuvių kas nors keičiasi, kadangi šiaip ar taip jau gyvenam kartu, tai kas dar gali pasikeisti? Na, atsiras bendras šeimos biudžetas? Aš ir po vestuvių noriu turėti savo biudžetą. Žinoma, tokių dalykų kaip skyrybos aš neplanuoju ir nenoriu, MB taip pat. Tačiau negali garantuoti už save, kad tavo galvoj tikrai neįvyks kažkokios permainos.
Šiaip, netikiu vestuvėm tik iš meilės. Ta prasme, kad myliu nors ir traktoristą. Aš sąmoningai stengiausi nebendrauti su ne mano 'lygio' žmonėmis artimai (negražu taip, bet ką padarysi, čia kalbu ne apie tai, kad jis varganas ar pan, čia apie viso ko norą ir siekimą, mokslo, darbo ir t.t.), na aš bendravau su jais, tačiau jokių artimų santykių.
Ir staiga pasitaikė mano kely lygiavertis partneris man, tiek mokslo, tiek siekimo, ir požiūrio į gyvenimą srity. Ir dar meilė atsirado.
Man santykiai ir meilė nėra toks sudėtingas dalykas, tai dviejų žmonių vienas kito poreikių tenkinimas, kompromisų ieškojimas. Aš per daug paprastai ir racionaliai tiesiog į visą tai žiūriu. Į šeima irgi. Man nėra tai kažkas nepaprasto.
aisku pasitaiko ir isimciu, kaip ir bet kur gyvenime 
na vestuviu stabdis esu as 
Jei būtume visi vienodi, būtų neįdomu bendrauti ir gyventi, kai mus supa tokie patys, kaip mes 
