Bulimija & Anoreksija

Muumiijaa, aš dar niekada į specialistus dėl to nesikreipiau ir "laiminga" dėl to toliau einu savo keliu. Pati esu sugebėjusi atsilaikyti be visiškų vėmimų ir badavimų apie pusę metų. Nesuprantu, kaip man tai išėjo, bet pavyko. BET nesijaučiau tada laiminga. Vien tvarkydama "matomus" simptomus gal ir išgausi trumpą remisiją, bet galvoje chaosą irgi reikia surikiuoti, kad iki galo viskas efektyvu būtų ir gal net visam gyvenimui.
Aš pati irgi neįsivaizduoju, kaip galima visiškai išsigydyti valgymo sutrikimą. Vėl gi jei kalbėsime apie elgesį, atad jį galima sukontroliuoti, bet požiūris, kuris šiuo metu vos ne šventas atrodo tikrai taip lengvai nepasitraukia be to lieka atsiminimai Kiek teko skaityti pagijimo istorijų, tai arba tie žmonės vis dar stovėdavo tarp slenksčio tarp ligos ir sveikos gyvenimo, arba fanatiškai-maniakiškai pradėdavo sveikai gyventi (vos ne kraštutiniškai).
O dėl pačio gydymo, jei pabendrautum ar internetu ar gyvai su VS sergančiais žmonėmis, tai garantuoju, kad 99% pasakytų, jog nėra pakankamai ligoti, kad ko nors imtųsi. Kiekvienas žmogus yra labai individualus, kiekvieno kūnas skirtingai reaguoja. Aš sirgdama bulimija su anoreksijos pertraukėlėmis (nežinau kaip geriau apibūdinti savo VS) jau ir su KMI 21 pasivoliojau gatvėse nualpusi. Nuo maždaug KMI 20 išnyko mėnesinės, kurių iki šiol neturiu, bet man vis tiek iš galvos neiškrenta, kad arba mano KMI turi būti per mažas, arba aš nesveika. Neabejoju, kad vėliau dar sugebėčiau ką nors sugalvoti Taigi, jei tik šiuo metu yra entuziazmas bėgti pas gydytoją, geriau neabejoti ir iš karto nulėkti.
O numesti svorio galima ir praktikuojant sveiką gyvenseną, tik va klausimas ar pasiekusi užsibrėžtą svorį esi visiškai įsitikinusi, kad nesusikursi naujo tikslo?



Labai įdomi tema dėl tų kertinių akmenų iš tikro Aš esu susidėliojusi kelis kabliukus, dėl kurių manau, kad ir išsivystė mano liguistas požiūris į maistą ir man labai įdomu, kokia būčiau dabar jei tų kabliukų nebūtų buvę, įdomu ar vis tiek šulai butų pasisukę.

Tavo reikalai tikrai ne per geriausi Del pagalbos vsc as, kaip ir tu dvejoju. Jei jau pagalba, tai manau is psichologu nebent, nes kaip ir minejau, manau, kad mano mintis paranojiskai uzvalde maistas, bet kunui juk nieko nesidaro. Apie psichologo pagalba as kartas nuo karto pamastau, bet kazkaip tai tik ir lieka pamastymai. Nenoriu, kad atejus pasakytu, mergaite, nieskok ligu.

Muumiijaa, o ar verta dar labiau gadintis sveikatą ir pradėti kenkti savo kūnui? Aš manau, kad tokios mintys ir pastovus savęs graužimas tikrai anksčiau ar vėliau pasibaigs poelgiais. Tada sutrikimas bus įsisenėjęs ir sunkiau pagydomas.
Ir tikrai nemanau, kad psichologas tau pasakytų, kad tu ieškai ligų ar esi kokia hipochondrikė. Nebūtina tavo mintims suteikti konkrečią diagnozę pagal visus kriterijus, kad tik tada tavo atvejis būtų vertas dėmesio ir pagalbos juk.

O dėl savo pavyzdžio nenorėjau pasirodyti, kad esu nesveikesnė ar dar kaip nors. Žinau, kad aš pati jeigu perskaitau, kad žmogus vos nemiršta, tada pradedu lyginti su savimi ir nurašau savas bėdas, nes "man juk ne taip blogai". Ką noriu pasakyti, kad labai gerai tave suprantu. Ir tu, ir aš, ir kiti VS sergantys žmonės kasdien išgyveną tas pačias sąžinės graužimo ir menkavertiškumo kančias. Tas, kuris sveria 45 nereiškia, kad yra viršesnis ir labiau kenčia už sveriantį 60, nes kiekvieno žmogaus kūnas reaguoja savaip, o galvose mes visi pereiname "audras".

Medele, tu teisi esi. Atejau cia pasiklaust jusu nuomoniu, bet dabar galvoju, kad visgi nera man gerai, bet kaip tu ir paminejai, lyginant atvejus man blogumo didelio nera. Bet juk ir pati is savo patirties supranti, kad kreiptis kazkur yra sunku. Tam reikia labai prisiruost.

mergaites, kokie jusu tie kertiniai akmenys, kurie pastumejo jus sirgti ?
zinote jau kad ir as kankinuosi kaip ir jus visos nuo vs. ir visada domejausi kame esme, kodel as tokia, kodel tokios mintys galvoje?kodel as nesugebu buti normali, is kur pas mane toks iskreiptas poziuris i kuna?
visus atsakymus radau psichologijoje. per paskaita atsitiktinai destytoja uzvede tema.pasirodo, jog mergaitems augusioms tik su mamomis (kad ir kokios geros jos butu ,tevelio niekad vistiek neatstos) arba jei seimoje tevelis ir buvo, bet jis neskyre tiek demesio savo dukrai kiek privalejo,labai didele tikimybe kad ir mergaite uzaugs su iskreiptu poziuriu i savo kuna ir kruva visokiausiu vs sutrikimu. destytoja taip graziai viska ispasakojo, as taip graziai cia parasyt nemoku, bet esme ta, kad visi mes formuojames vaikysteje ir viskas, absoliuciai viskas kokie mes uzaugome priklauso nuo seimos kurioje augome:) as pati vien su mama augau, kuri buvo tikrai gera, bet va tevelio lb truko. uzaugau visiskai nezinanti kas yra vyrai su iskreiptu poziuriu i save. tad bent jau as savo akmeniu mane pastumejusiu ligai laikau butent nepilna savo seima.
idomu butu isgirsti, kokie tie kertiniai akmenys kitu serganciuju ?

Kaip ir visu mano problemos ateina is seimos..turejau valdinga mama, labai kontroliuojancia ir skatinancia viska atlikti kuo geriau..beviltishkai siekiau buti savarankiska..o ji vis lamde man sparnus..tetis buvo ramesnis ir tolerantishkesnis..siuo metu jie minimaliai veikia mano gyvenima, bet kol gyvenau su jais, tai buvo tikrai sunkiau susivokti ir paciai stengtis isbristi is ligos..
Va tokia mano istorija..

Aš užaugau irgi su mama. Daug laiko būdavau ir jos seserimi, kuri nuolatos kritikuodavo mano figūrą, o ir mama visada laikėsi dietų, badavo, nors yra kūda kaip šakalys, bet nori būti dar lieknesnė. Taigi net ir dabar jauiu tarsi kokią konkurenciją.
Ir dar vienas dalykas pastūmėjęs nekęsti savo kūno, tai dviejų pagyvenusių neblaivių vyrų patirtas seksualinis priekabiavimas, aki buvau 12 metų. Tada labai išsigandau, vėliau tarsi atsiskyriau nuo kūno ir ant jo pykau, kad bręstu, kad jį gali turėti kas tik nori.

As augau irgi moteriskoje kompanijoje. Tevo isvis neatsimenu, mama turi drauga, bet jis manes neauklejo ir neaukleja, atsirado tada, kai jau buvau brendimo pabaigoje. Atsimenu seniai, labai seniai mamos pasakytus zodzius, kai buvau dar tik pradedanti brest, pasake, kad as niekada nebusiu plona. Gal pasake juokais, bet man tada giliai isireze i sirdi, ir dabar dar negaliu pamirst. Bet as nemanau, kad tai kazka nuleme. Gal tik 1% mano mastymo.

nu as uzaugau su abiem tevais,iki 18 metu, mama tikra sirse bet kartu ir depresuotas zmogus,o tete atvirksciai ramus ,neimantis nieko i galva,labai geras,be to as tetes mergaite
na o pradzia kiek pamenu pigus kontraseptikai ir svorio augimas tada prasidejo dietos,plius egzaminai pries akis ir du skaudziausi smugiai tevu skyrybos ir isdave geriausia drauge,viskas uzpludo menesio begyja,atsiguliau i ligonine nustate nervine bulimija ir depresija.

Labai noris pasidžiaugti man šiandien. Suvalgiau normalius pietus nieko nenusukinėdama, pavakariam suvalgiau keturis eklerus, nes tiek norėjosi, iš visų pusių apžiūrėjau save veidrody jau po valgymo ir visai neatrodau sau stora net ir peržengus 50kg ribą. Geriausia, kad nejaučiu jokios graužaties dėl pyragaičių- kodėl turėčiau save riboti, jei mano tikslas-pasiekti sveiką svorį?

O as siandien ryte pamaciau, kad numeciau 1.2kg, nu bet dziaugiuosi, nes noriu truputi numest Siandien galvoju, ar valgyt vakariene, bijau, kad neataugtu. Bet gal pasidarysiu dabar sumustini su duona.

Reverse, tu saunuole As savimi grozetis veidrodyje negaliu, bet ir svoris mano kitoks.

Man smagiausia yra tai, kad sverdama keliais kg mažiau sau tikrai atrodžiau storesnė - vadinas, tikrai darau progresą