Mano vestuvėse pamergių nebuvo, darėm be jokių tradicijų, tačiau kažkada kai dar įsivaizdavau vestuves tik kaip storas lietuviškas, su visom tradicijom, turėjau labai aiškią viziją kokios turėtų būti pamergių suknelės mano vestuvėse. Jos turėtų būti ilgos, gana santūraus, ne vienodo bet panašaus (kadangi visų figūros skirtingos) modelio ir BŪTINAI skirtingų pastelinių spalvų: gelsva, šilta persikinė, švelni rožinė, šviesiai alyvinė, švelni vandens spalva, dangaus spalva, gelsvai žalsva ir kitokios panašios. Kiekviena pamergytė galėtų pasirinkti spalvą kuri jai arčiausiai širdies ir labiausiai tinka prie jos akių, plaukų, odos atspalvio.
Tokia pati nuostata išliko ir dabar, ir jeigu dabar būtų vestuvės su porom, būtent taip ir daryčiau.

Vienodos spalvos-modelio amerikoniškos suknelės man negražu, asocijuojasi su mokykla, su darbinėm uniformom. Manau kad kiekviena mergina tarsi skirtinga gėlė ir neverta užgožti jos individualumo net ir vestuvėse. Be to, pastelinės pamergių suknelės man labiausiai asocijuojasi su jaunyste. O nuotaka su balta suknele kaip gulbė tame pulke tikrai išsiskiria.

Teko matyt vestuves kur pamergės buvo vienodomis raudonomis suknelėmis - dėmesys pirmiausia krypo į jas, o ne į jaunają, vien dėl tos spalvos.