Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Manes jau seniai niekas nebedziugina... Kazkada turejau tiek noru, svajoniu... Keliauti po pasauli, kazka atrasti, sukurti... Viskas atrode imanoma Bet visa tai buvo PRIES TAI. Kaip tik ziurinejau nuotraukas is keliones per musu pirmasias vestuviu metines... Kokie atsipalaidave, laimingi mes ten atrodome... Ar dar kada nors taip jausiuosi? Bent jau dabar taip neatrodo, atrodo, kad AMZINAI, kur bebuciau, ka bedaryciau, mano sieloje bus didziule tustuma ir liudesys

Prieš darydama išvadas, aš visada esu linkusi išklausyti abi puses. Dabar eš nežinau, kiek tiesos Jūsų žodžiuose, kad anyta nuteikė vyrą prieš įvaikinimą, kad jam nuo vaikystės į galvą buvo kalama, jog nevaisingumas yra blogai ir pan. Ar iš tiesų taip, ar Jūs tiesiog turit daug neišsakytų minčių, nuoskaudų santykiuose su anyta, todėl dabar nesamoningai "pagražinate" anytos paveikslą.
Manoma, kad vyrų spermos kokybė mažiau susijusi su emociniais dalykais, nei moterų reprodukciniai dalykai. Bet visgi. Jei yra tiesa tai, ką Jūs sakote, jei berniukas nuo mažumės girdėjo tokius žodžius, tokį požiūrį į vaikus, nesistebėčiau, kad dabar turite pastojimo problemų.
Dar kartą pabrėžiu, aš nežinau visų aplinkybių, turiu per mažai informacijos, bet iš to ką perskaičiau man kilo toks pastebėjimas.

As is tikruju nezinau, ar tikrai anyta jam tai iteige, mazai ja pazistu... Vyras mazai su ja bendrauja... Man toks ispudis susidare is vyro kalbu ir tai atrodo visai realu, nes pazistu ir daugiau tokio mastymo zmoniu, ypac tarp vyresniu, menkai issilavinusiu... Vyras man ne karta yra sakes, kad anksciau nevaisingumas jam atrode pats baisiausias dalykas, kad kai buvo jaunas, galvodavo, jog jei suzinotu, kad yra nevaisingas - nusizudytu... Sake, kad kai is tikruju suzinojo, kad yra nevaisingas, nebuvo taip baisu kaip isivaizdavo. Bet man atrodo, kad jam del to didele depresija (jis ir pats tai pripazista, bet nera jokios vilties, kad kreiptusi i psichologus ) Kartais atrodo, kad istekejau uz vieno zmogaus, o gyvenu su kitu.
Nezinau, kiek tai veikia jo sperma, siaip yra ir realios priezastys - prostatos letinis uzdegimas (kuris labai sunkiai gydosi), bet psichologiskai jis labai blogai del to jauciasi. Nezinau, kaip jam padeti Manau, didziausia klaida padariau, kad tiek metu tylejau ir niekam nesakiau apie musu nevaisinguma (isskyrus tevus), nes jis to labai gedijosi. Manau, jei butu zinoje kiti zmones, butu buve daug lengviau ir man, ir jam

Kodėl taip manote?

Butume sulauke pagalbos. Anksciau net SM neskaiciau, tik pries kokius metus - pusantru pradejau skaityti "Nesulaukiancioms gandro" skyreli ir tik pries kelis menesius isdrisau pati cia prisijungti ir parasyti... Suzinojau tikrai daug naudingos informacijos ir gavau daug palaikymo... Pacioje pradzioje, kai viskas tik prasidejo, papuolem pas nelabai kompetetingus gydytojus, gyde, gyde vyra ir nieko nepagyde, o dabar zinojau daug daugiau, kur eiti, kokius tyrimus daryti. Ir panasu, kad rezultatai gereja Ir psichologiskai man dabar daug lengviau, kai galejau pagaliau nors virtualiai apie tai pakalbeti. Pasijutau ne tokia vienisa... Ir vyrui daug ka papasakoju, apie panasius i jo atvejus, ir dabar jis daug noriau vaiksto pas gydytojus ir laisviau kalba apie savo problema, o anksciau turbut isivaizdavo, jog yra vienintelis nevaisingas vyras zemeje

Supratau, ką turėjote omenyje. Saikingas informacijos skaitymas, suprantančių žmonių palaikymas labai daug reiškia.
Kai parašėte "kiti žmonės", pamaniau turite omeny konkrečius asmenis, draugus, artimuosius. Todėl suabejojau. Vyrai žymiai mažiau atvirauja apie šeimos nevaisingumą, o juo labiau apie savo spermos kokybę. Todėl suabejojau, ar vyras norėtų atskleisti tokius faktus. Čia labai atsargiai reiktų elgtis, būtinai pasitarti tarpusavyje kam ir kiek informacijos abu norite atskleisti.
Vyrai spermos kokybę yra linkę tapatinti su seksualumu, su savo pajėgumu lovoje, tuo tarpu spermos kokybė ir gebėjimas patenkinti moterį tai du skirtingi dalykai, o vat vyrai dažnai tai suplaka į vieną. Jiems tai jautri tema. Žinoma moterims irgi, bet vyrai žiūri iš šios pusės.

Na ne, as ir nesakau, kad mes visiems turejome pasakoti apie jo spermos kokybe. O kad turime problemu del nevaisingumo aplamai, manau, galejom bent jau artimesniems zmonems pasisakyti, butu buve zymiai lengviau...
Dabar jis jau sako, kad nebesvarbu, jei ir suzinos kiti, be abejo, as pasitariau su juo, ar galiu net cia, SM rasyti apie jo problemas (nors ir anonimiskai cia dalyvauju, bet visada yra rizika, kad kas nors atpazins).

Del to jautrumo, tai turbut taip ir yra, nors protu jis ir suvokia, kad tai skirtingi dalykai... Visada galvojau, kad butu buve daug lengviau mums abiems, jei nevaisinga buciau buvusi as, o ne jis...

darbe as kaip ir realizavusi, dirbu megstama, idomu, aktyvu, tam tikrose situacijose nepakeiciama (is kuklumo nemirsiu, turbut), apvaziavusi puse pasaulio, oro uostuose net pazindavo, teko ir, atsiprasau, mesliuko privalgyti, ir badauti, ir Dom Perignon pusryciams gerti, akinius nuo saules po 1000 euru pirkti.. tai kazkaip, manau, kas liecia ispudzius - as jau issisemiau, jau galeciau ir pati papasakoti, jau uztenka man visokiu gyvenimisku situaciju. Noreciau vaika auginti, zinoti kas yra nestumas, matyti kaip vyras dziaugsiasi, kalbeti su klecku, aukleti, buti mama.. bet bet bet.. baisiausia, kad kiekviena stimuliacija tai dar vienas zingsnis link klimakso. ir as galiu tiesiog elementariai nebespeti. O vienas is ateities variantu koks? vyras susiras jaunesne, mes issiskirsim, aisku, ji jam pagimdys, isnesios, as liksiu su savo prisiminimais, problemomis, sena, klimaksine, nebegalinti nieko pakeisti. Galima, aisku, mesti vyras dabar ir susirasti vaisinga/labai vaisinga, bet o kas as po to? o meile vyrui kur sukisti? galima nueiti kairen ir pasigaminti vaika ten - bet as negalesiu taip meluoti, nustosiu save gerbti, tai atsilieps vaikui.. Zodziu, padetis be iseities. Lieka bukai laukti kas cikla, mesti pinigus, leistis vaistus, drebeti pries menesines.. O daugiau nieko nebelieka.

Visos moterys, be išimties, kurios atėjo pas mane su panašiomis nevaisingumo problemomis kaip Jūsų, ištaria šią frazę.
Ar tikrai norėtumėt keistis vietomis? Savo sveiką gimdą, sveikus kiaušintakius "paaukotumėt" vardan sveikos vyro spermos?
Visada sakau, atsargiai su norais, nes jie turi keistą polinkį išsipildyti...

Tai as net nezinau, ar yra ka aukoti, gal as irgi nevaisinga, manes juk niekas dorai netyre... Pastojusi niekada nebuvau... Kai buvau jauna, netgi kazkodel buvau isitikinusi, kad esu nevaisinga (gal del to, kad jaunysteje ciklas buvo labai nereguliarus), buvome draugystes pradzioje aptare tai su vyru, kad tokiu atveju gydysimes, bandysim dirbtini apvaisinima (nors tada gerai neisivaizdavau kas tai yra), o jei nepavyks - isivaikinsim. Ir taip, as tikrai manau, kad butu buve lengviau musu seimai, jei vyras butu buves sveikas, pasitikintis savimi kaip anksciau nei toks kaip dabar... Blogiausias variantas koks - butu palikes mane ir susirades kita, vaisinga zmona... (Bet jei jis toks zmogus, tai ir nenoreciau su tokiu gyventi ) As save labiau vertinu pagal pasiekimus kitose sferose... Vaiku labai noriu, visada norejau, bet man neatrodo labai svarbu, kad pati pagimdyciau... Aisku, butu idomu visa tai paciai patirti... Sunkiausia man sitoje situacijoje del to, kaip vyras visa tai isgyveno, o as nezinau kaip jam padeti, nebent bandyti IVF (nors dabar atsirado vilties, kad gal ir IUI pakaks). Gal tada sugris jo pasitikejimas savimi O gal ir ne... IVF ar IUI gali ir nepavykti, o gal dar islis kokios nors problemos ir su manimi. Galu gale man jau 37, jau mano vaisingumas ir yra sumazejes bet kokiu atveju...
Dar bijau, o gal vis tiktai mano kokia nors reakcija sukele ta jo depresija, nes jis vis sakydavo, kad jauciasi kaltas, kad ateme is manes galimybe tureti savo vaika ir pan. O gal ta jo savijauta mazai susijusi su nevaisingumu, gal yra ir kitos priezastys. Nezinau. Buciau bloga psichologe, nesuprantu net savo vyro Nei saves pacios is tikruju... Pastaruoju metu jauciuosi visiskai pasimetusi...

Gimda turi? Ovuliacija vyksta? Kiausintakiai praeinami? Tai ir viskas gerai. O tai, kad nebuvai pastojusi - nereguliarus ciklas. po to, kiek jus su vyru jau gyvenat? atimk ir siuos metus. Hormonus, tikriausiai, jau issityrei? Nu ir viskas. Reikia tik sulaukti pakankamo milijonu skaiciaus pas vyra - ir butinai pavyks.

p.s. as pazistu viena psichologe, ji man buvo pasakiusi, kad ji niekada negali 'perskaityti' savo seimos nariu ir saves. Bet svetimus ji 'mato'. Gal, cia galioja taisykle - 'batsiuvys be batu'? galu gale, vyra tu turi jausti ir myleti, o ne bandyti jam vesti psichoterapijos seansus. ane?

Maniškis man yra pasakęs,kad jei mes įsivaikinsim,tai visi pas jį darbe pagalvos,kad dėl jo mes negalim turėti vaikų,jo bendradarbių senių tokia nuomonė