QUOTE(*River* @ 2012 02 28, 12:13)
O ko Jums trūksta, kap pati galvojat?
O ko Jums trūksta, kap pati galvojat?
QUOTE(tokia profesija @ 2012 02 28, 11:45)
O ko Jums trūksta, kap pati galvojat?
Bandziau vardinti, bet pagalvojau, kad labiausiai truksta vienintelio dalyko - pasitikejimo savimi. Visa kita is to isplaukia...
QUOTE(tokia profesija @ 2012 02 27, 23:33)
Sveika, kaip Jūs gyvuojat?
Kad ir kaip banaliai skambėtų, labai padeda išsikalbėjimas. Kada mūsų gyvenime vyksta kažkas nemalonaus, spaudžiam, gniaužiam tai širdyje, kol vėliau visa tai mus pačias užgula dvigubu svoriu. Kalbant, atveriant širdį emocijos išsivėdina, prašviesėja galva, atsipalaiduoja kūnas.
Jei šalia neturit išmintingo klausytojo, pabandykit rašyti dienoraštį. Klokit ten visas kad ir pačias kvailiausias mintis, fantazijas, baimes.
Papildomo nerimo sukelia įvairių istorijų, medicininių faktų skaitymas.
Įvykių iš gyvenimo neišbrauksim, nežinau, ar įmanoma baimės išvis atsikratyti, bet sumažinti jų svorį tikrai galima. Mūsų gyvenimą lemia ne faktai, kurie mums nutiko, bet tai, kaip mes juos interpretuojam.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, labai padeda išsikalbėjimas. Kada mūsų gyvenime vyksta kažkas nemalonaus, spaudžiam, gniaužiam tai širdyje, kol vėliau visa tai mus pačias užgula dvigubu svoriu. Kalbant, atveriant širdį emocijos išsivėdina, prašviesėja galva, atsipalaiduoja kūnas.
Jei šalia neturit išmintingo klausytojo, pabandykit rašyti dienoraštį. Klokit ten visas kad ir pačias kvailiausias mintis, fantazijas, baimes.
Papildomo nerimo sukelia įvairių istorijų, medicininių faktų skaitymas.
Įvykių iš gyvenimo neišbrauksim, nežinau, ar įmanoma baimės išvis atsikratyti, bet sumažinti jų svorį tikrai galima. Mūsų gyvenimą lemia ne faktai, kurie mums nutiko, bet tai, kaip mes juos interpretuojam.
Tai vat taip ir gyvenu - baimėj. Bijau nesėkmės. Su vyru buvom sutarę, kad šiemet bandysim paskutinį kartą. Atėjo šie metai, kaip ir du mėnesiai jau praėjo, jau reiktų kažką pradėti daryti, nes antroj metų pusėj sudėtinga suderinti su darbais būna... ir man pasidarė baisu, kad vis tik gali ir nepavykti.
Jaučiuosi užsiciklinusi, įstrigusi praeityje turbūt
Tik pagalvoju apie IVF, iškart prisimenu praėjusius neigiamus HCG atsakymus, ir momentaliai viskas užsigniaužia, sukyla ašaros. Pati protu suvokiu, kad taip programuoju vėl nesėkmę, todėl ieškau būdų, kaip įtikėti savo sėkme. Iš kitos pusės - kai labai tiki, tikiesi, ir nepavyksta, juk tada dar skaudžiau išgyveni. Paskutiniu metu nebeskaitau daugelio temų Nesulaukiančių gandro skyrelyje, sąmoningai ar nesąmoningai, bet nesinori, tai ir neskaitau.O dėl išsikalbėjimo... Reikės rašyti ant popieriaus, nes išsiliedama realiam žmogui jaučiuosi kaip energetinė vampyrė - toks jausmas, kad užkraunu savo balastą tam žmogui, o man pačiai pusdieniui ar net visai dienai tampa geriau.
Pasakysiu ir aš ką galvoju 
Manau tas nepasitikėjimas savimi, kaip būsima mama, ateina su amžium, t.y. praeina tas paaugliškas/jaunatvinis maximalizmas ir pradedi į gyvenimą kitaip žiūrėti. Supranti, kad gyvenimas visgi sudėtingas reikalas, kad auginti vaiką yra atsakingas, didelis darbas, o ne tik džiaugsmas.
Vis atsimenu tokį atvejį, kai labai jauna porelė (17-18 m.) sumąstė, kad jie jau nori vaiko, jie labai myli vienas kitą ir yra tam pasiruošę. Na ką gi, pavyko, gimė vaikelis. Na mama kaip mama, rūpinosi juo, dirbo, stengėsi, o štai tėvelis po kokio pusmečio tepė slides, jam svarbiau draugai, baliai ir pan. Pasuko skirtingais keliais (susituokę nebuvo). Įdomu būtų sužinot kaip jie dabar gyvena, norisi tikėt kad grįžo tas tėvelis-paklydėlis ir viskas ok.
Na čia papasakojau prie to, kad tokiam amžiuj į viską labai paprastai žiūrima. Nemąstė ar bus tinkama mama, ar jis tinkamas tėtis. Noriu vaiko ir viskas. Kaip saldainio. O mes kol laukiam laukiam laukiam tai viską permąstom n+1 kartų. Pradedam viskuo abejot, savim pirmiausia. Galvojam: "gal mes nepasiruošusios? Gal to nevertos?" O tai 17metė labiau pasiruošusi? Labiau nusipelniusi?
Asmeniškai aš netgi šiek tiek bijočiau, kad tiek pralaukus vaikelio, paskui netgi pernelyg jį lepinčiau...
Tikiuosi supratot... Mylėt tai mylėt, bet kartais iš tos be galo be krašto didelės meilės meškos paslaugų vaikui pridaroma...
Manau tas nepasitikėjimas savimi, kaip būsima mama, ateina su amžium, t.y. praeina tas paaugliškas/jaunatvinis maximalizmas ir pradedi į gyvenimą kitaip žiūrėti. Supranti, kad gyvenimas visgi sudėtingas reikalas, kad auginti vaiką yra atsakingas, didelis darbas, o ne tik džiaugsmas.
Vis atsimenu tokį atvejį, kai labai jauna porelė (17-18 m.) sumąstė, kad jie jau nori vaiko, jie labai myli vienas kitą ir yra tam pasiruošę. Na ką gi, pavyko, gimė vaikelis. Na mama kaip mama, rūpinosi juo, dirbo, stengėsi, o štai tėvelis po kokio pusmečio tepė slides, jam svarbiau draugai, baliai ir pan. Pasuko skirtingais keliais (susituokę nebuvo). Įdomu būtų sužinot kaip jie dabar gyvena, norisi tikėt kad grįžo tas tėvelis-paklydėlis ir viskas ok.
Na čia papasakojau prie to, kad tokiam amžiuj į viską labai paprastai žiūrima. Nemąstė ar bus tinkama mama, ar jis tinkamas tėtis. Noriu vaiko ir viskas. Kaip saldainio. O mes kol laukiam laukiam laukiam tai viską permąstom n+1 kartų. Pradedam viskuo abejot, savim pirmiausia. Galvojam: "gal mes nepasiruošusios? Gal to nevertos?" O tai 17metė labiau pasiruošusi? Labiau nusipelniusi?
Asmeniškai aš netgi šiek tiek bijočiau, kad tiek pralaukus vaikelio, paskui netgi pernelyg jį lepinčiau...
Tikiuosi supratot... Mylėt tai mylėt, bet kartais iš tos be galo be krašto didelės meilės meškos paslaugų vaikui pridaroma...
QUOTE(*River* @ 2012 02 28, 13:20)
Bandziau vardinti, bet pagalvojau, kad labiausiai truksta vienintelio dalyko - pasitikejimo savimi. Visa kita is to isplaukia...
tai ir aš taip pat, bet man neatrodo trukdžiu tapti mama
nors aišku kyla klausimų, kad gal kažkaip ne taip noriu, kad nesigauna...Papildyta:
QUOTE(*River* @ 2012 02 28, 12:13)
Mano tevai mane pagimde gana jauni, man visada atrodydavo, kad jie per jauni ir daug ko nesupranta. Ir ta ju meile del to nebuvo tokia brandi... Nors niekada neabejojau, kad jie mane labai myli (taip, kaip tik moka myleti).
As visada galvojau, kad vaikai - gyvenimo dovana. Bet anksciau net neabejodavau, kad buciau gera mama, geresne nei mano mama, o pastaraisiais metais is kazkur islenda tokios abejones... Kad gal esu neverta tureti vaiku, del to ju ir nera...
As visada galvojau, kad vaikai - gyvenimo dovana. Bet anksciau net neabejodavau, kad buciau gera mama, geresne nei mano mama, o pastaraisiais metais is kazkur islenda tokios abejones... Kad gal esu neverta tureti vaiku, del to ju ir nera...
bet pažiūrėk, kokia mūsų skirtinga patirtis, o pasekmės vienodos. tai gal tie dalykai nesusiję su amžium. pvz., mano tėvai jau virš 30 mane gimdė, dėl auklėjimo jokių pretenzijų, popino, kaip mokėjo, tik tos meilės akivaizdžiai nerodė, nemylavo, bet kai kas blogai, tai žinojau labiausiai užtikrinančius saugumą žmones (tėvus). dabar įprasta rodyt meilę, apsikabinimai... mamos tampa draugėmis, o aš turėjau griežtą mamą, bet ne draugę. ir gerai, nes draugių turėjau papildomai
todėl ir požiūrį gavau į vaikus labiau neigiamą nei teigiamą, tad anksčiau tikrai nebūčiau pasidžiaugus labai juo, o dabar, įsivaizduoju, džiaugčiausi kiekviena akimirka ir stengčiausi būti tikrai gera mama. tikrai netgi baisu, kad ne per gera 
atradau vieną dalyką - kaip gera rašyti žodį "mama", nors ir tariamojoj nuosakoj
neapsakomas jausmas.... saldu, bet liūdna 
QUOTE(*River* @ 2012 02 27, 10:58)
Koks sunkus gyvenimas eme atrodyti, kai sita paskaiciau... Niekada nebusiu tokia tobula
tu jau esi tobula. kiekvienas zmogus yra tobulas ir nepakartojamas. kazkas tobulai neplauna indu, kazkas tobulai baigia mokslus, kazkas tobulai nusigeria.
o gyvenimas... nu, jis ir yra sunkus. arba yra lengvas. viskas priklauso nuo to, kokioje maisto grandineje tu esi...
jeigu neiseina panaikinti tau trukdancias aplinkybes, reikia pakeisti poziuri i jas.
QUOTE(Tino @ 2012 02 28, 17:34)
bet pažiūrėk, kokia mūsų skirtinga patirtis, o pasekmės vienodos. tai gal tie dalykai nesusiję su amžium. pvz., mano tėvai jau virš 30 mane gimdė, dėl auklėjimo jokių pretenzijų, popino, kaip mokėjo, tik tos meilės akivaizdžiai nerodė, nemylavo, bet kai kas blogai, tai žinojau labiausiai užtikrinančius saugumą žmones (tėvus). dabar įprasta rodyt meilę, apsikabinimai... mamos tampa draugėmis, o aš turėjau griežtą mamą, bet ne draugę. ir gerai, nes draugių turėjau papildomai
todėl ir požiūrį gavau į vaikus labiau neigiamą nei teigiamą, tad anksčiau tikrai nebūčiau pasidžiaugus labai juo, o dabar, įsivaizduoju, džiaugčiausi kiekviena akimirka ir stengčiausi būti tikrai gera mama. tikrai netgi baisu, kad ne per gera Gal ne taip issireiskiau, gal ne su amziumi, o su branda tai susije. Vieni gal ir 15 metu buna labiau subrende nei kiti 35... Mano tevai pagal amziu irgi nebuvo labai jauni, 23 m., bet ryskiai nesubrende dar, emociskai... Bent jau mama. As pati dar ir dabar jauciuosi nesubrendusi
QUOTE(Tino @ 2012 02 28, 17:34)
atradau vieną dalyką - kaip gera rašyti žodį "mama", nors ir tariamojoj nuosakoj neapsakomas jausmas.... saldu, bet liūdna
neapsakomas jausmas.... saldu, bet liūdna O as dabar atradau, kad zodis "mama" man kelia nerima ir itampa
Uztai zodis "vaikas" kelia vien siltus jausmus
QUOTE(tokia profesija @ 2012 02 27, 23:17)
Ir kame šaknys? Ar norit apie tai papasakoti? Jūs ir anksčiau minėjote, kad organizmas priešinasi. Kažkas nutiko?
Pas mane neivyksta normali ovuliacija ir cistos auga kaip grybai po lietaus...kol nebus svaru ir grazu apie jokia procedura negali buti ne kalbos,o kaip bus svaru jei kas men matau ta pati vaizda tik kitoje puseje...
QUOTE(tokia profesija @ 2012 02 27, 23:17)
Aš taip pat manau, kad Jūs matote tamsiau nei yra iš tiesų... Ar tikrai vien dėl to, kad pinigai spaudžia?
pinigai... noras tevams padovanoti anuka, noras nesijausti baltai varnai tarp giminiu ir draugu... noras buti normalia moterimi... tik nesakykit,kad galima ir kitaip pasijausti moterimi,nes man tai asocijuojasi tik su motinyste...noras tureti pilnaverte laiminga seima... visu mano noru issipildymui tereikia tik vaikelio...
QUOTE(tokia profesija @ 2012 02 27, 23:17)
Bet yra skirtumas, ar moteris nevaisingumą vedasi už rankos, ar tempia ant pečių. Jūs iš tų, kurios tempiat. Taip sunkiai, kad net nebeturit kuo kvėpuoti... Atsikvėpkit. Net neabejoju, kad esat nuostabi moteris! Ar nemanot, ar nenorit ieškoti savo recepto? Kada panorėsit, Jūs tikrai rasit. Esu įsitikinusi.
taip,pripazistu,kad as ji tempiu, jis mane slegia,bet nezinau kaip atsikratyti, kaip su tuo susigyventi.... as visa gyvenima, vos tik supratau kas yra vaikas jo norejau. galiu ir ant galvos ismokti stoveti,bet deja tai nepades... darau viska,kad tik netureciau laiko,bet ir tai nepadeda,nes net jei krentu miegoti is nuovargio, tada sapnuoju vaikus...
Labas rytas,
su pavasariu visas. Šilumos Jums, ramybės ir išsipildančios vilties.
Nai nai nai, kaip Jūs gražiai pabėgot nuo užduoties
Pavardinkit, bent jau sau, tada ir pamatysit kiek ta savikritika pagrįsta.
su pavasariu visas. Šilumos Jums, ramybės ir išsipildančios vilties.
QUOTE(*River* @ 2012 02 28, 13:20)
Bandziau vardinti, bet pagalvojau, kad labiausiai truksta vienintelio dalyko - pasitikejimo savimi. Visa kita is to isplaukia...
Nai nai nai, kaip Jūs gražiai pabėgot nuo užduoties
Pavardinkit, bent jau sau, tada ir pamatysit kiek ta savikritika pagrįsta.
QUOTE(laisveja @ 2012 02 28, 13:46)
Tai vat taip ir gyvenu - baimėj...
Būtumėt šalia, pakviesčiau Jus susitikti, bent porą kartų.
Man visada įdomu Jus skaityti, todėl kad labai aiškiai dėliojate mintis, mokate save analizuoti, gilintis.
Kada kažkas mus spaudžia (šiuo atveju laikas) kažką daryti, visada automatiškai imam priešintis, dvejoti, lyg važiuotume su rankiniu stabdžiu... Todėl pirmiausia klausiu, kiek procentų iš 100 "reikia", o kiek procentų "noriu"?
Jūs teisi, jei iki šiol nepavyko, ir šįkart gali nepavykti. Bet, gali ir pavykti. Apmąstykite, ką norėtumėt, ką galėtumėt padaryti, kad šis kartas būtų tobulas. Ką norėtumėt nuveikti sau, vyrui, su vyru. Nepaisant to, kokia bus baigtis, tai yra atsisveikinimas su vienu laikotarpiu ir perėjimas į kitą. Gal ir keistai nuskambės mano pasiūlymas, bet padarykite sau šventę! Lepinkitės, šėlkite, mylėkitės kaip patrakę, juk tai paskutinis kartas, tiesa?
Jei teks po to liūdėti, dar kartą liūdėti, tai teks... Kai atsitiks, tada ir liūdėsit, tada ir raudosit. Ar verta gedėt iš anksto?
QUOTE(Dzastina_ @ 2012 02 28, 23:19)
...pinigai... noras tevams padovanoti anuka, noras nesijausti baltai varnai tarp giminiu ir draugu... noras buti normalia moterimi... tik nesakykit,kad galima ir kitaip pasijausti moterimi,nes man tai asocijuojasi tik su motinyste...noras tureti pilnaverte laiminga seima... visu mano noru issipildymui tereikia tik vaikelio...
Uffff, sunkūs Jūsų žodžiai. Sunkūs jau vien skaityti, svoris, kurį Jūs tempiat jaučiasi net per ekraną...
Jūs tikrai manote, kad visų Jūsų norų išsipildymui reikia tik vaikelio?
Pasakysiu Jums paslaptį - yra atvirkščiai:
Kada nebesijausite balta varna tarp giminių, tarp draugų - būtent tada vaikelis ir ateis.
Kada nebesijausite kalta, įsipareigojusi prieš tėvus, prieš uošvius - tada vaikelis ir ateis.
Kada jausitės moterimi, gražia, simpatiška, mylima ir mylinčia moterimi, žavinga ir lengva kaip pūkas - vaikelis iš karto ateis.
Kada Jūdu su vyru jausitės esanti pilnaverte, darnia, laiminga, tobula šeima - vaikelis kaip tyčia tuo momentu ir ateis.
Jums patinka stovėti ant galvos? Na ir stovėkit. Matyt matote tame kažkokia prasmę, savotišką grožį, gal šitaip pasaulis įdomiau atrodo. Kai panorėsit, supyksit ant savęs ir apsiversit.
Papildyta:
Taip pat visas vilnietes noriu priminti dėl grupės. Ir aš, ir Vaisingumo Asociacija, stengiamės dėl Jūsų. Todėl kviečiu, būkite aktyvūs, naudokites proga, naudokitės galimybe. Jūsų gyvenimo kokybė tikrai pagerės keleriopai. Jei kas domina - klauskite, papasakosiu.
Formuojama nauja psichologinė grupė moterims, susiduriančioms su nevaisingumu. Darbą planuojame pradėti kovo mėnesį. Susitiksime kartą per savaitę, vakarais, Vaisingumo Asociacijos patalpose (adresu Žirmūnų g. 143 - 121 kab., Vilnius). Užsiėmimo trukmė apie 1,5 valandos. Dirbsime iki vasaros atostogų.
Grupę sudaro 6-8 moterys. Pasirinksime temą, remdamiesi ja diskutuosime, dalinsimės patirtimi. Taip pat spręsime karštas problemas, kurias atsineš moterys, atliksime įvairias savęs pažinimo užduotis.
Iki šiol nevaisingos šeimos buvo konsultuojamos bendrose psichoterapinėse grupėse, kur rinkosi žmonės, su įvairiomis gyvenimiškomis problemomis. Ši grupė vienintelė tokia, į kurią renkasi tik su nevaisingumu susiduriančios moterys. Tokiu būdu galėsite gauti pačią efektyviausią pagalbą ne tik iš profesionalo, bet ir iš kitų grupės narių.
Dalyvių skaičius grupėje ribotas, todėl kviečiame registruotis iš anksto. Registruotis ir visais kitais klausimais rašyti galite el.paštu psichologe@vaisingumoasociacija.lt
[quote=tokia profesija,2012 02 20, 17:33]
Glamour, man neramu dėl Jūsų.
Mažai Jus pažįstu, todėl įžūlu bus pasakyti tai, ką dabar pasakysiu, bet jau senai noriu pasakyt, todėl leptelėsiu.
Man regis Jūs nerandat vietos, savo vietos, visame kame. Lyg būtumėt praradusi stuburą... Tuk tuk, kame reikalas? Juk esat tokia žavi būtybė!
Būtumėt arčiau, tai stipriai Jus prispausčiau ir "kankinčiau" iki pergalingos pabaigos...
Galbūt, jūs teisi. Gal šiek tiek vietos jau ir esu atradusi ir dar vis ieškau. Nėra viskas jau taip ir blogai. Gerai būtų, kad "pakankintumėt", gal kada nors dar turėsim progų. Ačiū už rūpestį.
Maidenana, ačiū už tavo komentarą. Atrodo kaip tik tai ir reikėjo išgirsti.
Glamour, man neramu dėl Jūsų.
Mažai Jus pažįstu, todėl įžūlu bus pasakyti tai, ką dabar pasakysiu, bet jau senai noriu pasakyt, todėl leptelėsiu.
Man regis Jūs nerandat vietos, savo vietos, visame kame. Lyg būtumėt praradusi stuburą... Tuk tuk, kame reikalas? Juk esat tokia žavi būtybė!
Būtumėt arčiau, tai stipriai Jus prispausčiau ir "kankinčiau" iki pergalingos pabaigos...
Galbūt, jūs teisi. Gal šiek tiek vietos jau ir esu atradusi ir dar vis ieškau. Nėra viskas jau taip ir blogai. Gerai būtų, kad "pakankintumėt", gal kada nors dar turėsim progų. Ačiū už rūpestį.
Maidenana, ačiū už tavo komentarą. Atrodo kaip tik tai ir reikėjo išgirsti.
