Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Oi, nesusilaikysiu neįsiterpusi (aš pas jus buvau trumpam užklydusi, bet dabar, deja, daugiau bendrauju persileidimus patyrusiųjų temoje)...

Tino, klausimas nekvailas, bet vaiko gimimas nebūtinai yra įsiprasminimas. Gyvenimo prasmė yra platesnis dalykas, aš galiu jausti gyvenimo pilnatvę ir prasmingumą ir be vaikų - per darbą, per gerus nuveiktus dalykus, per bendravimą su žmonėmis, meilės suteikimą kitam. Tačiau taip pat kiekvienas renkamės tam tikrą gyvenimo kelią, būdą... ir nusiviliame, jeigu jis neprieinamas.

Galima gyventi, pvz, be mylimo žmogaus. Daug kas taip gyvena, ir susitaiko, ir nėra nelaimingi iš esmės, bet... jeigu galėt rinktis - pasirinktų būti dviese, o ne vieni.

Galima gyventi be vaikų, rasti tame privalumų - laisvai keliauti, leisti visus pinigus tik sau, lepinti vienas kitą, puoselėti meilę, atrasti įdomesnių viena už kitą pramogų, skirti daug laiko saviugdai, produktyviam laisvalaikiui. Žinoma, galima, bet tai teikia tikrą pilnatvę tik tuomet, kai tai yra pasirinkimas, padarytas laisva valia. O jeigu tai yra aplinkybių išdava - tai slegia, privalumai atrodo pritempti ir ne itin domina.

Žmogus visada nori turėti pasirinkimą. Viena yra savo valia negimdyti vaikų, kita - negalėti to padaryti, neturėti pasirinkimo. Neturėdamas pasirinkimo, žmogus jaučiasi suvaržytas, įkalintas, nuskriaustas. Nemirtina, bet skaudu.

Aš kartais pagalvoju, kas būtų, jeigu nepavyktų susilaukti vaikų. Manau, mudu tiesiog susitaikytume ir gyventume tą turintį "savų privalumų" bevaikės poros gyvenimą. Deja, tai tebūtų avarinis išėjimas, luošas aplinkybių primestas gyvenimas, mūsų nesvajotas ir negeistas.

As manau, kad ir ka cia rasytumem ar samprotautumem, vistiek esam nelaimingos nes neturim vaiku. Visos nervinames, sresuojam, nes negalim susilaukti vaiku. Man gali kalbet kas ka nori, as jo noriu ir viskas. Gal skamba egoistiskai tas ,,noriu ir viskas''. Bet kol kas negaliu isivaizduoti kitokio gyvenimo. Tiesiog negaliu.

Ieskoti gyvenimo prasmes kitur? O kur ja izvelgti? Darbuose? Bandau, nors ranku del savo vaiku nenuleisiu. Kazkodel esu isitikinusi, kas vis tiek ji turesiu. Tiesiog tuo giliai giliai tikiu. Nezinau, ar tai blogai?

Drauge pasiule isivaikinti. Matot, pas ja lygiai tokia pati problema kaip ir pas mus. Bet kol kas negaliu apie tai net pagalvoti, tiesiog nuplikina is vidaus jau vien nuo tos minties. As nezinau ar sugebeciau myleti ne savo biologini vaika. Nors visas seimas labai labai gerbiu, kurios augina ivaikintus vaikelius.

Prirasiau cia jums visko.

Su Grazia grazia pavasario diena

Man taip pat nepriimtina įsivaikinimo idėja. Taip pat tai gali skambėti egoistiškai, šiurkščiai, bet aš nenoriu bet kokio vaiko... noriu būtent savo vaiko. Įsivaikinimas yra gražus gestas, bet man jis turi kitą prasmę negu gimdymas. Jeigu nesulauksime savo - manau, tiesiog gyvensime bevaikį gyvenimą, užgniaužę tą skausmą. Nes man turėti savo yra svarbiau nei turėti apskritai.

Aciu Dievui, ne as viena taip galvoju...

Visiskai su jumis sutinku. Jauciuosi lygiai taip pat...



Pritariu... gal kada nors ir pagalvosim apie issivaikinima, bet tiek as tiek mano vyras nesam tikri,kad sugebetume tai vaikeli myleti ir neziureti kaip i ne savo....

Na, man taip pat nesinori svetimo vaiko. Ir apie ivaikinima nei as nei vyras negalvojame. Priimciau savo vyro vaika, jeigu turetu, bet visiskai svetima.. ne, nesu as ant tiek stipri.

O kas liecia visus tuos 'vaiku pakaitalaus', kaip keliones, darbus, malonumus.. Pakaitalas visada liks pakaitalu. Tu nori mesos, o tau duoda saldaini. Geriau nuo saldainio nepasidarys, nes noras valgyti mesa niekur nedings. Ir liksi amzinai alkana. Tas "susitaikykite ir atraskite"... kvaila.. cia galima bet kokiam ligoniui pasakyuti - susitaikyk ir atrask kazka kazkur kazkame.. su nevaisingumu nesitaikoma, tik ligoniai mirsta fiziskai, o mes mirstame su klimaksu.. baigesi kiausydes - baigesi viltis. ir ne fiziskai mes mirstame.. liekame tokios 'tuscios' butybes. kuriu svajone niekada gyvenime nebeissipildys. niekada.

Vyras kategoriškai prieš įvaikinimą, bet aš ir pati bijočiau... Bet labai džiaugiuosi už tuos, kurie įsivaikina, ir už tėvus, ir už vaikus

Kaip tik apie tą patį galvojau... Šiek tiek su vyru bandėm kalbėt, bet nežinau ar pavyko... O čia taip taikliai, nu taip taikliai, kad pritrūkau žodžių, paskaičiau ir

as nieko pries ivaikinima neturiu. pazistu seimu, kurios isivaikino ir yra laimingos.
bet maniskis - kategoriskai pries.
o be vaiku gyvent as psichologiskai nepasiruosusi.
tai vat einam tuo keliu, kuris neaisku, kokio ilgumo ir ar apskritai kur nors nuves...

Sutinku su Jumis, kad darbas, kelionės, kiti malonumai nepakeis vaikų. Bet jie yra labai svarbūs ŠALIA vaikų, šalia svajonės apie vaikus. Kad pailsėtumėt nuo slogių minčių, kad būtų sričių, dalykų, kuriuose jaustumėtės stiprios, kompetetingos, pasitikinčios savimi.

Dieve kaip sitokie pasakymai zeizdavo ri sukeldavo pykti kol nepastojau naturaliu budu. (pirmas leliukas po IVF, antras stebuklingas pstojimas vyksta dabar), bet tas pastojimas atsitiko butent tada, kai visa tai ka isvardinot issipilde, taip saziningai ir nevaidinant pries pacia save. Tik va tiems dalykams issipildyti man prireike pirmojo vaikelio. Tiesiog smegenys atsipalaidavo, nebereikejo galvoti apie finansus, is kur dar gauti bandymams ir t.t. ir pan., nekankino nezinomybe bus dar vaiku ar nebus. Siaip labai teisingas pasisakymas yra"atsipalaiduokit" manau visos supranta, kad tai viena is sudedamuju pastojimo daliu, BET kad kas nors pasakytu tikslu recepta kaip kiekvienai tai padaryti, kaip isgauti ta atsipalaidavima, manau nevaisingu poru po tokios formules atradimo - tikrai sumazetu. Bet gi nieks tokios formules nepasakys, ane?

Papildyta:

maniskis taip pat kategoriskai pries isivaikinima o pati as visiskai tam pasiruosusi nors irgi neaisku kiek ilgai mes kovosim su nevaisingumu, taciau isivaikinimas mums atpuola - vyras sako kad nesugebetu svetimam vaikui buti tevu aisku noretusi pagaliau pagimdyti savu, bet jei tai neisiaina- motinsika meile kur verziasi su kaupu is po tiek nevaisingumo metu norisi duoti kazkam, kad ir svetimam vaikuciui...o meiles jos tiek daug

Maniskis irgi anksciau buvo pries As is karto buciau isivaikinusi, kai tik suzinojom, kad jis nevaisingas... O pas ji, matyt, toks poziuris is jo mamos atejes... Nes kai eilini syki jo mama eme grauzti mus del to, kada mes pagimdysim jai anuku, jis pasake, kad isivaikinsim (tokiu budu bande pradeti kalba apie tai, kad negali tureti vaiku), o ji pradejo saukti, kad tai nesamone, kad tie vaikai buna kazkokie "blogi" ir t.t., zodziu Dar prisidejo ir baime del to, kad visi suzinos (ar bent itars), kad jis nevaisingas, jei isivaikinsim. Bet cia irgi auklejimo pasekme, jam nuo vaikystes buvo ikalta i galva, kad nevaisingumas yra labai baisus ir gedingas dalykas... Nors dabar jo poziuris jau pasikeites, bet tam reikejo 9 metu...