QUOTE(*River* @ 2012 02 28, 11:04)
Kartais uzplusta abejones, ar tikrai sugebeciau tinkamai myleti, ar is viso moku myleti...

Nors kadaise, kai pradejome planuoti, tokiu minciu tikrai nebuvo, viskas taip paprasta atrode - nori vaiku, pasimyli, pastoji, pagimdai ir laimingas augini
aš paskutiniu metu (paskaičius ir Jūsų diskusiją), galvodama, ką man davė nevaisingumo problema, priėjau prie išvados, kad ji mane kaip tik išmokė mylėt ir vertint vaiką. anksčiau, ypač jei būčiau lengvai pastojus, nebūčiau gera mama: rūpinčiaus, žinoma, bet be jausmo, be įvertinimo, kad tai gyvenimo dovana. o dabar požiūris ženkliai pasikeitė. ypač nebegaliu ramiai klausyt istorjų, kai mamos palieka vaikus ar daro abortus ir šiaip neprižiūri vaikų.
bent jau man taip atrodo, jei bandau įsivaizduoti save jau su vaiku, nors žinoma, tai būrimas iš tos serijos "kas būtų, jei būtų", bet pamatysim, kaip bus realybėj. kita vertus, noriu pasakyt, kad džiaugiuosi šia gyvenimiška patirtim - jos iš tikrųjų reikėjo, tik norėtųsi, kad ji taptų su laiminga pabaiga
Papildyta:
QUOTE(Dzastina_ @ 2012 02 27, 22:32)
man jau 30 beldziasi...
TINO, saunuole,kad sugebi atsipalaiduoti, negalvoti vien apie vaikus, tai didelis pliusas tau,bet visoms tinkancio recepto tam nera, kiekvienai jis kitoks ir as nemanau,kad kada nors atrasiu savaji.
geri metai
na, atsipalaiduoti aš tik stengiuosi, bandau nukreipti mintis į man patinkančią veiklą nuo šios problemos, nes čia viskas sprendžiasi ciklais, o per tą laiką begalvodama vien apie tai gali ir išprotėt ir depresiją įsivaryt, tai kas belieka

veikti dar ir kažką kitką. man tai lengva kalbėti, kai aš turiu savirealizuojantį darbą, kur atiduodu viską. tik gerų atostogų norisi.... nuo absoliučiai visko. jaučiu, kaip viskas atsibodo: ir tas nerealus darbas, ir tas bandymas spręsti nevaisingumo problemą...