QUOTE(Ingėnas @ 2011 02 02, 15:44)
*Iš tiesų tai aš ir bijausi imtis tų kūrinių, kuriuos skaityti reikia labai susikaupus, dėmesį įjungus, kad tik
nepasiklysti
Nors vėlgi. Stebėjausi neatsistebėjau "Žmonės" žurnale radusi, kad Violetai Baublienei "Sala po vandenynu" pasirodė netinkanti prieš miegą. Esą, reikia dėmesį sukaupti, kad nesusimaišyti veikėjų gausybėje. Nieko sudėtingo ar painaus toje knygoje neradau, kaip tik man pasirodė lengva knyga, atsipalaidavimui. Čia gal kiekvienas turim savo "sunkumo", "painumo" rėmus.
** Pavičiaus dar neskaičiau. Bet įsivaizduoju, kad "Moteris, kuri laukė" nepalyginamai lengvesnė, visai ne to svorio kategorija. Tai tiesiog poetiška, melancholiška, graži subtili knyga apie meilę. Ir tikrai nieko sunkaus. Tikiu, kad nemėgstančioms romantikos ji gali pasirodyti nuobodoka.
* Taip taip, man Allende irgi labiau prie atsipalaidavimo tinkanti. Na, tarkime, kai skaitai Markeso "Šimtą metų vienatvės" ir ten sutinki dešimtį veikėjų su tais pačiais vardais (mat giminės medis ten painus), tada taip, gal prieš miegą ir netinka, bet Allende... Čia ne tas atvejis, galvoju.

Beje, Ingėnai, aš dabar jau neatsimenu, bet ar skaitei "Šimtą metų vienatvės"?
** Mėgstu romantiką, jei ji
kokybiška visom prasmėm.

Na, o iš šio rašytojo būčiau linkusi tikėtis nemažai, antraip "Moters, kuri laukė" net neturėčiau nusipirkusi.
QUOTE(AgnĖ.** @ 2011 02 02, 16:48)
Labas
Gražiuose naujuose namuose registruojuosi su
Erich Maria Remarque Gyvybės kibirkštimi
Čia gal kaip kam, bet ji man "Dievų miškas" numeris du, tik su daug mažiau ironijos. Teisybė,
remarkiškumas niekur neišgaravęs.