Įkraunama...
Įkraunama...

Tėvų karšinimas (6)

Mergytės group.gif wub.gif
Atsakyti

Nežinau ar tie jūsų ligoniai ramūs, ar jūs pačios į viską ramiau reaguojat g.gif. Aš vėl pikta kaip širšė. Nebeįmanoma. Kaip diena-taip naujiena. Nespėju grįžt namo, jau mano ligonis laukia manęs su reikalavimų sąrašu. Tai jai to reik, tai ano, tai jai centralinį užsukam, tai jai drabužiai ne tokie, auklė negera, pati anūką į lauką išves, kur net arbatos nesugeba pasidaryt doh.gif. Košmaras. Apie poilsį namie seniai esu pamiršus. Žinau, kad ligonis, žinau, kad bus tik blogiau, bet sunku labai verysad.gif
Atsakyti
QUOTE(rutulux @ 2011 02 26, 08:45)
.... Apie poilsį namie seniai esu pamiršus. Žinau, kad ligonis, žinau, kad bus tik blogiau, bet sunku labai  verysad.gif

Jau nemažai metų atgal mamos gydytoja ligoninėje pasakė: "laikas jums suprasti, kad čia jau nebe jūsų mama, tai tik jos kūnas be sielos, ir žiūrėti į ją ne kaip į mamą, kaip į ligonį... jei to neišmoksite, pati pas mus į skyrių pateksite..." unsure.gif
Kai būna labai labai labai sunku, atsimenu jos tuos žodžius... Tik dar sunkiau išmokti nereaguoti į tai kas vyksta... doh.gif
Atsakyti
rutulux, labai gerai, kai kas nors retkarčiais pavaduoja g.gif Persitempt gali unsure.gif

QUOTE(Vilusa @ 2011 02 26, 09:28)

Tik dar sunkiau išmokti nereaguoti į tai kas vyksta... doh.gif

Ypač, kai viskas vyksta su savu, kartais net negali atskirt kur teisybė, o kur jau nebekreipt dėmesio cool.gif
Atsakyti
QUOTE(Vilusa @ 2011 02 26, 09:28)
Jau nemažai metų atgal mamos gydytoja ligoninėje pasakė: "laikas jums suprasti, kad čia jau nebe jūsų mama, tai tik jos kūnas be sielos, ir žiūrėti į ją ne kaip į mamą,  kaip į lligonį. Tik dar sunkiau išmokti nereaguoti į tai kas vyksta... doh.gif


Būtent. Turbūt man dėl to ir sunku.

QUOTE(Awita @ 2011 02 26, 10:22)
rutulux, labai gerai, kai kas nors retkarčiais pavaduoja  g.gif Persitempt gali  unsure.gif


Nėr kam verysad.gif. Esu vienas vaikas. Seserys mamos bijo ir pagalvot, kad nors savaitę pabūt. Šaukia, kad nė dienos su ja neišbūtų ir vis klausia, kada tu ją į slaugos namus veši. Tai tiek ir tos pagalbos irnesakyk.gif. Tai stengiuosi kita veikla užsiimt, kad mintis nukreipt-skaitau, vakar pirmą muilą išviriau, sūrius pradėjau daryt. Nors šeimai iš to naudos yra smile.gif o ir aš pati esu laiminga, kai galiu užsiimt kas patinka.
Atsakyti
Turbūt tai yra mūsų - slaugučių - silpnoji vieta... Reikia IŠMOKTI teisingai slaugyti. Gyvenimas pilnas iššūkių, pamokų... Gi žinome, kad negalime vyrų mylėti per stipriai (ar bent jau ne labiau nei save), kad negalime prie savo vaikų prisirišti kaip prie nuosavybės... Taipogi negalime slaugyti savo artimo taip, kad prarastume savo sveikatą... Ypač sunku, kai tai darome be išeiginių...
Aš kažkur pirmus du metus (tada dar ji buvo pusėtinai savarankiška), kad ir kaip liga keitė žmogų, mačiau mamą praeities akimis - tokia, kokia ji buvo iki ligos ir elgiausi taip kaip su sveika asmenybe... Bet laikas daro savo. Pamažu pradėjo pasimiršti, kokia ji buvo, tai nuėjo į antrą planą, vis labiau vietą užima jos dabartinis neįgalumas ir visa, kas su tuo susiję... Susitaikiau, kad kitaip nebus, kad niekad nebepaklausiu, kaip ji virdavo tą ar aną, kaip geriau sodinti ir prižiūrėti daržą ir viso kito, kas su mamomis yra pasitariama, kai pradedamas savas šeimyninis gyvenimas... Ji yra šalia manęs kiekvieną dieną, taip glaudžiai buvome susiję turbūt tik tada, kai aš buvau kūdikis, dabar apsikeitėme vietomis. Ji dar yra, bet mamos netekau daug anksčiau... Bet tokia realybė. Vieni numiršta greitai, kitiems tas procesas žiauriai ilgas. Kokia palaima, kad sugebame būti šalia.
Mūsų artimieji tikrai nenorėtų, kad mes prarastume savo sveikatą... Tada gautųsi užburtas ratas - mus tektų slaugyti kažkam kitam. Būkime tos uolos, kurios nepalūžta, tai nesitęs amžinai.
Atsakyti
Rutulux, attrodo, kad mano mintis persakei. Aš grįžtu uš mamos ir pradedu save graužti, kad piktai kalbėjau, nešvelni buvau, per mažai pabuvau...Nuo proto nušokti galima, koks stiprus savigraužos jausmas. Man nusiraminti padeda du pomėgiai - mezgimas ir knygos. Skaitau - ir nėra kada galvoti apie problemas, o kai mezgu - tai išvis atsipalaiduoju, plius dar ir rezultatas džiugina. Jau geriau lai dulkės lieka nevalytos, grindys neplautos - visada randu laiko savo pomėgiams.
Atsakyti

Paskutiniu metu atsirado naujas reiškinys-mama nori kur nors eiti. Šian sugalvojo, kad eis į bažnyčią. Jau rašiau, kad nori su anūku eit pasivaikščiot. Kiek anksčiau nenorėjo, tiek dabar nori. Tai čia kita ligos stadija g.gif
Atsakyti
QUOTE(rutulux @ 2011 02 27, 22:31)
Paskutiniu metu atsirado naujas reiškinys-mama nori kur nors eiti. Šian sugalvojo, kad eis į bažnyčią. Jau rašiau, kad nori su anūku eit pasivaikščiot. Kiek anksčiau nenorėjo, tiek dabar nori. Tai čia kita ligos stadija  g.gif

doh.gif Oi, tos stadijos
Manoji - kiekvieną rytą sako, kad eis į mokyklą ir prašo, kad paskubėčiau su ruoša, nes kitaip ji pavėluos... Tarpais prašo, kad eitume pas mūsų mamą (įsivaizduoja, kad abi bendrą turim)...
Anksčiau irgi į bažnyčią prašydavos, tai sekmadieniais pradėjau sodint prieš TV kai transliuojamos mišios, sakau - melskis, kad nori... Matos, kad jai greitai pabosta ten žiūrėt,... bet daugiau į bažnyčią nebeprašo... rolleyes.gif
Atsakyti
Labas.
Pas mane situacija tokia: tėvukas sveiksta, penktadienį žada išleist, bet po to į sanatoriją važiuos. Visi labai norim, kad tik važiuotų, stiprėtų. Mama blogėja, atsirado plaučių cypimas, ko gero plaučiuose skysčiai? Anksčiau dar buvo apatinėse plaučių dalyse, bet cypimo dar nebuvo girdėt. Iš tų nervų, kad nemato tėčio jaučiasi dar blogiau. Nu bet ką jai padaryt? Aukot tėčio sveikatą? Mes visi nutarėm gelbėt nors vieną verysad.gif Ką jūs pasakysit? unsure.gif
Atsakyti
Na kas už tave geriau viską žinos, Awitėle?.. Net neabejoju, kad priimi teisingą sprendimą. Lai kaip reikiant sustiprėja tėtis. Gal ir mamai dar pagerės. Visaip gi nutinka. Ir stebuklų dar būna. O tau stiprybės. Ir kai su artimiausiais apsispręsite, nebesigręžiokite atgal, nebesvarstykite - kas būtų, jeigu būtų?.. Sėkmės tau 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
Ačiu, Alan wub.gif
Atsakyti