QUOTE(Avetė @ 2011 03 01, 22:39)
Negalima, kad sutrikusios psichikos ligonis valdytų situaciją!
Ir kaip jūs tai padarysite? Tramdomaisiais marškiniais surišite ar prifarširuosite iki visiško atsijungimo vaistais?
Papildyta:
QUOTE(Una Li @ 2011 03 02, 09:57)
Chirurgas ne dėl kantrybės ir švelnumo trūkumo nupjauna gangrenuojančią koją, o todėl, kad kitaip žmogus mirtų. Yra tokių situacijų, Simense, kur vien švelnumo negana (arba tas švelnusis miršta greičiau už savo karšinamąjį).
Tik nereikia mūsų gąsdinti

chirurgais. Mačiau aš tą chirurgą, kuriuo slaugutės mano mamą gąsdino: pamatysit, ateis chirurgas, o jis tai nesicackins. Ir atėjo tas chirurgas, ir pasicackino.

Kad galima žaizdą ir atmirkyti (beje, ir koją galima amputuoti paruošiant ligonį, o ne drastiškai, nors mes čia lyginom su žaizdų perrišimu, o ne su operacijomis, nes buvo kalbama apie galimą reabilitaciją), ir palaukti, ir
išlaukti.
Apskritai, tas atvejis buvo didžiulė pamoka visam kam ne tik tiesioginiam fizinio kūno gydymui. Kad švelnumas ir kantrybė dažnai net sudėtingose situacijose padeda įveikti, atrodo, neįveikiamus sunkumus.
Papildyta:
QUOTE(Una Li @ 2011 03 02, 09:57)
Ir labai teisingai darot. Kol turite jėgų ir galimybių, stengiatės, o jei negalėsite - pasversite kiek tai svarbu. Kartais atrodo, kad tai tęsis amžinai, o būna likę vos kelios dienos. Sunkus dabar jums laikas
Čia gera mintis.

Ir aš norėjau pradėti žodžiais
Awitai: ir teisingai elgiatės.

Nežinome laiko, kiek mums duota. Skaičiuoji dar į priekį ir dešimtmetį, kuri planus, ką čia dar palengvinti. O
ta diena ateina netikėtai. Ir tik tada ramus gali pasakyti: padariau viską.
Stiprybės jums ir išminties!