Šiandien testavau

Mūsų nosys vienodai dirba-man šis kvapas taip pat primygtinai reikalaujantis lengvos plazdančios suknelės-toks švelnus,mergaitiškas ,romantiškas

Real Patchouly by Bois 1920


blogi prisiminimai tik pirmasias kelias sekundes kvapas patiko, bet veliau taaaip sunkiai ir nemaloniai kvepejo, galva vos neplyso nuo jo ir nusiplaut ilgai nepavyko

Tai kad pačiulis niekad lengvai ir gaiviai nekvepia

dabar jau zinau

pati lindau ieškoti, kuo kvepėjo, nes prisiminiau ne natas, o tik sukeltas emocijas (man siejosi su svogūnų lupimu ir taip pat ašaromis, o kad kvepėjo lengvais grakščiais jazminais - reikėjo pasiskaityti... ) Beieškodama prisiminimų, radau temoje:


Brandinau kol kas tik savo įspūdžius apie Profumum Roma Arso, nes jų buvo tiek daug, kad... Monmorensi mintys padėjo susidėlioti savąsias...

Pirmiausiai apie išankstines nuostatas. Arso sulaužė jų net pora, o gal ir dar daugiau. Turiu nuomonę, kad viskas, kas geriausia yra jau sukurta, ir ieškoti reikia ne naujienų, o knaisiotis tarp patikrintų, laiko ir daugybės nosių jau įvertintų kūrinių. Šedevrai kasmet negimsta, kasmet gimsta tik vis nauji komercijos ir reklamos triukai, galintys įsiūlyti bet ką... Turiu nuomonę, kad kai yra sukurta tokia gausa moteriškų ir uniseksinių kvepalų, gamintojo nurodytus kaip vyriškus reikia palikti vyrams . Su retom išimtim. Taigi...

2011 m. šedevro vardą neabejotinai atiduočiau Arso. Pats kvapo supratimas būtų pažodinis Monmorensi aprašymo pakartojimas dėl stiprumo, panašumo. Tikra bomba - viršutinės natos skleidėsi smalingų pušų mišku, sklaidėsi iki lengvo peleninio laužo dūmelio, po kiek laiko vėl tirštėjo ir vėl dominavo smalinga mediena... Po paros nuo vieno išmėginto lašo kvepėjo ne tik vilkėto rūbo rankovė, bet ir visam kambary tvyrojo lengvas medienos ir smilkalų aromatas. Ploviau - nenuploviau, jaučiau po dušo, nebesinorėjo persikvėpinti. Nepasakyčiau, kad pasirodė vyriški. Mano nosiai būtų unisekso kategorijoje. Odos aš nesuodžiau (keista), gal ir gerai... Man labiausiai patiko kvapo gilumas ir tai, kaip organizmas priima tą kvapą. Kažkas panašaus, lyg uostant šalavijų aliejų ar kokį kitą beveik vaistą, skirtą slogai gydyti ir kvėpavimui lengvinti... Jaučiau, kad plaučiai atsiveria, kvėpavimo takai atsilaisvina, kad kvėpuoti yra malonumas ...

Buvo minčių, kad gal visa Profumum Roma kvepalų pasiūla panaši, jei ne kvapu, tai nors kokybe. Deja spėjau išbandyti tik Thundra. Štai kas kvepia grybais, samanomis ir drėgnu rudeniniu mišku. Tegyvuoja pačiuliai. Kartu su mėtomis man nedažnai taikėsi juos sutikti. Supratau, kad derinys labai savitai perteikia šviesos/tamsos įsivaizdavimą. Gūdi pačiuliškai tamsi miško paklotė, o tos lengvos mėtos - tarsi saulės zuikučiai, tai nušvinta, tai vėl slepiasi. Bendras įspūdis - niūrokas vienatvės kvapas. Net man, pačiulių nebijančiai, čia jie atrodė per gūdūs, per nykūs ir per liūdni. Po geros valandos muskusas išlindo dar labiau niūrindamas ir taip liūdną pačiulių giesmę... Šitie beje, parom nekvepia. Nubuko ir nunyko gerokai greičiau nei Arso. Bet vis tiek įspūdį paliko galingą, iš emocijų labiausiai užstrigo baimės jausmas, vienatvės baimės... Raistas. Senas, ne tankus miškas, bet begalo, be krašto... Tokiam pasidaro baisu vienai. Pamiršti ir grybus, ir visą gamtos grožį, norisi tik vieno - kad saulė šviestų (kam pažįstamas toks jausmas, supras, kad saulė - orientyras, jeigu pasislepia, atsiranda nerimas, kad paklysi)... Tik vadinti reikėjo ne tundra, o taiga ...

Keiko Mecheri Paname
Kokį vaikystės vaistą primena, kokį . Ilgai blaškiausi - vaistą neabejotinai, gal kokius lašelius/sirupėlį vaikams nuo kosulio, gal kokius močiutės vartotus... Kol į natas nepažiūrėjau - neprisiminiau. Pelynai. Tiesiog viršutinėm natom šiek tiek pasaldinti ir žalioki, širdyje - gryni sausi pelynai, vėliau drėkstantys ir virstantys į kartoką alkoholinį gėrimą. Mano vaikystėje pelynus gausiai rinkdavo, visose įmanomose vietose džiovindavo ir nešdavo į vaistažolių supirktuves, kartais ir sau užpildavo degtine skrandžio problemoms pataisyti, matyt tos užpiltinės kvapą ir pamenu... Galima sakyti, kad absentu kvepia, bet man tai jau tik antrinė asociacija, kai vietoje žalumos natų dar aiškiai užuodžiu kažką anyžių giminės. Bazėje šyla, lenda mediena, kvapas jaukus, gaubiantis, jaučiu tongapupes ir jų fone išlieka prieskoniškai kartokas... Labai neįprastas, neįprastai užkabinęs reikalas... Uostinėjau kaip katinas valerijonus, nusiraminau tik kai į kvepalyną atomaizeris įkrito... Nors tiek gerai. Pradžiai .

Keiko Mecheri Loukhoum
sakė žmonės, kad man jie nepatiks . Patiko . Viršus saldus, saldus taip, kad net šnervės atrodė sulipo. Gerai, kad kavos puodelį šalia buvau pasistačiusi. Tai kavos pauosčiusi supratau, kad ne taip čia ir saldu ir niekas čia nelimpa. Gražiai skyla į medų (labiau tiktų vadinti medaus sirupu, tirpintu medum, bet ne šviežiu) ir rožes... Palengvėja, pakyla, tačiau visada išlieka migdoliškai minkštas, primena AdP Mandorlo di Sicilia, tik šiek tiek gaivesnis ir sodrių rožių prisotintas. Neatmečiau. Net ir tokio salduko. Sakyčiau man priimtinai saldus.

Labai nustebau, kad tau patiko šis saldukas. Mane atbaidė rožės su migdolais.
Gal ne į temą, bet....kai prakalbai apie kavą prisiminiau (beje tai tikriausiai ne jokia naujiena parfumistėms). Testuojant kelis kvapus arba, kai uoslė užsiblokuoja, reikia pauostyti šviežiai maltą ar pokelyje/sandariame inde laikomą kavą. Tuomet vėl galima testuoti su "išsivaliusia" ir atsinaujinusia naujiems potyriams nosimi

labai fainai aprašei, rusma kaip visada aš taip nemoku.

iš Profumum dar teko bandyti Acqua di Sale, bet nesužavėjo. ieškoto jūros/vandenyno kvapo rasti nepavyko, tik kažką sūriai gėlinio

Nuostabiai rašai, nesikuklink, tik rašyk dažniau

Man iš Profumum dar keli liko nebandyti mėginukai (bet Acqua di Sale neėmiau). Lėtai jie bandosi, nes labai stiprūs, ilgai kvepia, viską užgožia.
Vakar pabandžiau Victrix .

Nepajutau jokių senovinių dvasių, kariuomenė taip pat nepražygiavo. Tokia gaiva, toks pavasaris po lietaus - pasijutau, kaip vaikas po balas bebraidantis, kai lengvas šiltas vėjelis kedena palaidus plaukus... Šviežumas, švelnumas, vos truputį prieskoninių žolelių. Vandeningu gaivumu priminė neseniai mėgintą Tauer Perfumes Pentachords Verdant, tik pastarasis dėl savo odinės prigimties vaikiškumu ir naivumu nekvepia.


Papildyta:
Paskyriau laiko gilesnei pažinčiai su keletu iš Parfum d`Empire.

Pagalvojau, kad 3 turiu didesniu kiekiu, mielai naudoju, dar pora esu sąmoningai testavusi (nesąmoningai tai gal ir visus, tik iš tokių purkšt to purkšt ano aš dažniausiai nieko nepamenu)... Nebedaug ir liko.

Tai dideliam savo nustebimui Eau Suave aš neradau rožių.
Pagalvojau tik užsipylus - panašų foną turi nemažai bandytų kvepalų su dominuojančia rožių nata. Nesu aš tų rožių fanė, bet dažniausiai man patinka tas, kame tos rožės "sumerktos". Mielai aš juos pusdienioką panešiojau ant riešo, paskaičiusi natas ir komentarus mėginau ieškoti rožių, bet taip ir nepasirodė... Nė kiek dėl to nenusiminiau. Gražūs kvepalai pasirodė - gaivus vaisinis šipras, neįkyrus, nei per rūgštus, nei per saldus...

Toliau - dar įdomiau. Equistrius ant odos man iš karto užkvipo našlaitėmis, beveik identiškoms Borsari Violetta di Parma, sausokomis, derinyje su irisais (prisiminiau, kad tų našlaičių norėjau, ilgokai ieškojau, paskui susipainiojau versijose ir bijodama nusipirkti ne tą, taip ir nenusipirkau, bet ir neužmiršau)... Antrasis pliūpsnis padvelkė subtiliu lengvu juodu šokoladu. Skaičiau vieną po kito prisipažinimus - aš neradau šokolado, aš irgi... O aš radau iš karto... Labai lengvas, švelnus, šiltas, protingo saldumo, sakyčiau toks paslapties kvapas - iš toli dalykiškas, iš arčiau - gundantis. Jeigu sugalvočiau pirkti dar ką nors iš Parfum d`Empire, greičiausiai griebčiau šiuos.

Ir ką tik prasidėjusių metų akibrokštu tapo Fougere Bengale. Pradėsiu turbūt nuo to, kad priskiriami vyriškiems, bet fougere grupės kvepalai man dažniausiai įdomūs, nespjaudau į levandas, tai ko gero tikėjausi kokio šalto levandinio gaivumo, primenančio atostogas pietuose ir mėginukas atsidūrė tarp pasirinktųjų. Pakvipo tabaku. Cigaretėm. Pastoviai rūkančiu žmogum. Tuo kvapu, kuriuo kvepia užkietėjusių rūkalių rūbai. Iš mėginuko dar jaučiau kažkokį aštrų saldumą, ant odos - tik dulkes ir rūkalų liekanas... Nerūkau, bet nebijau tokio kvapo (vyras rūko, kolegos rūko, pripratau, manęs neerzina, o kvepaluose sakyčiau net ir įdomu). Taip beuostinėdama susikrausčiau į lovą knygą skaityti. Nugi girdžiu lėtais, atsargiais žingsniais atslenka šeimos galva. Rankoje popierinių rankšluosčių rulonas. Apžiūrinėja grindis. "Kur?". "Kas - kur?" Tuo momentu tiksliai pasimečiau - gal prilaisčiau galvoju. "Pridarė kur? Nematei?" Tada supratau, ko ieško (mes turim kelių mėnesių taksytę, kuri nepaisant to, kad uoliai mokoma ir stebima, kartais užsižaidusi ir užsimiršusi padaro balutę). "Nepridarė"- sakau. "Tai kad smirda šviežiais my... Ar čia tu prisikvėpinai?" Daviau pauostyti, patvirtino, kad taip, tie my... ant mano rankos . Negalėjau patikėti - galvojau, būna tokios sąsajos su aštriom, perdaug saldžiom natom, man dar su perdaug prisaldintom ir paskui užcitrusintom, gali taip būti su Kenzo Kashaya, gali su CH kai kuriais, pagaliau sutikčiau, kad kai kurie Chanel gali taip... Na dar kas tik nori, bet kad šitas bukas, dulkėtas, tabakinis kvapas. Tikrai galvojau, kad čia maniškio tokie juokeliai, nepatiko kvapas - savitas susidorojimo būdas. Bet sako, kad ne, kad jis labai rimtai pagavo šviežio sy... aromatą ir atėjo atsargiai ieškodamas balutės. Nepadėjo net mėginimas įtikinėti, kad jo pačio megztinis ir mano riešas man kvepia beveik vienodai... Ot uoslės pas žmones

ui juokiaus...
Mane jie irgi labai sudomino parduotuvėj ir labai nustebau, kai parėjus perskaičiau, kad priskiriami vyriškiems. Aišku, nuo vieno purkštelėjimo sunku ką nors plačiau pasakyt, bet man jie rūkalais nekvepėjo (nerūkau, bet irgi nesibaidau ir netgi ieškau to kvapo) - o kvepėjo kažkokiu prarūgusiu gėrimu, gal viskiu? Nežinau kuriuo, bet prarūgusiu, ir nežinau, ar gali būti prarūgęs viskis, bet asociacija buvo būtent tokia - neskani O nuo kamštuko pasivaideno, kad bus kažkas baisiai įdomaus...

parūgęs prie tų išskyrų daug arčiau nei parūkęs
Apsidžiaugs diedas, jeigu pasakysiu, kad jis turi palaikymo komandą, o tai mes kartas nuo karto apsiginčijam, pas kurį uoslė sugedusi

atkeliavo keletas I Profumi di Firenze mėginėlių, tai truputį pasisakysiu.


Vaniglia del Madagscar
notes: vanilla, orchid

kvapas vanilės gerbėjoms jos čia daug, labai labai daug. švelni, saldi, tiršta, sirupinė vanilė. yra ir orhidėja (na, reik manyt, kad tas floral akcentas, kurį užuodžiu, ir yra orchidėja , nes šiaip orchidėja kaip nata man nelabai pažįstama), pradžioj jos gana daug, vėliau išblėsta. vanilė - kažkoks tarpinis variantas tarp grynos maistinės ir tos kitoniškos šiek tiek padeginta, jaučiasi kažkoks dūmelis ar tai paskrudimas. saldu, bet nėra įkyru. sakyčiau, kas mėgsta vanilinius kvapus, verta išbandyt.