Šiandien testavau

Ar man vaidenasi, ar buvot kuri rašiusi Kapsulių įspūdžius? Light, Floriental? atrodo,kažką atsimenu, tik neberandu

(ir buteliukai man baisūs)

Apie vieną buvo rašyta http://www.supermama...?...3396&st=300

dar kažkur/kažkada vyko diskusija kas panašu į Gloria, tai berods buvo minėta raudona kapsulė

dėl kitų tai nepamenu, kad būčiau kur mačiusi, bet gal ir yra

Papildyta:

Kai kurie man patiko, ir net labai. Vieno tikrai nuoširdžiai norėčiau ir vis manau, kad kada nors pirksiu. Tik tas kada nors labai lėtai eina

Matthew Williamson Incense
Kvepia taip, kaip ir rašo - smilkalais, sudegusio medžio dūmeliu. Paprastai, bet tikrai ne prastai. Pradžioj beveik užsikabinau, kad gal nebereik man jokių Lorenzo Villoresi smilkalų, šitie kvepia labai panašiai (pradinėm natom - net labai labai), tik mažiau piniginę pratuštintų. Paskui apsigalvojau - laikymosi laikas, stiprumas ir sudėtingumas tarp jų - nesulyginami dalykai. Smilkalai kaip smilkalai, bet visa kita nusvėrė mano simpatijas LV Incensi naudai... Mačiau, kad dar su Comme des Garcons Series 3 Incense: Avignon žmonės juos neginčijamai tapatina fragrantikoje... Su CdG aš beveik nedraugauju, bet kam įdomu, matyt verta susipažinti ir su Matthew Williamson Incense...

dėkui, šitą buvau skaičiusi, man, tiesą sakant, į Gloriją nedaug panašumų; tik menasi, kad kažkuri turėtoja/mylėtoja lyg išsamiau rašė.... lyg kaip su molekule kažkuria derina... gal ne SM'e skaičiau

Pritariu Rusmai, bet nepritariu Fragranticai. MV Incense tiesiog neužuodžiau, nekalbant, kad visai nesilaikė ir nesukėlė jokių emocijų (o testavau nusiteikusi net labai pozityviai). Nusprendžiau, kad geriau lašas CdG ar Montale smilkalų, nei kibiras MW. (skirtumas , kaip kvepalų su odekolonu) Bet, gal tiesiog netiko mano "chemijai"...?

man jie irgi pasirodė skystoki ir vandeningi...

Sisley Eau du Soir
(rašyta ir mėginta ne šiandien, jau prieš kokią savaitę, bet tąsyk nerasta laiko sutvarkyti ir patalpinti)

Metus trukusi pažintis tik šiandieną peraugusi į pilnavertį susipažinimą. Senokai mainais gautas atomaizeris, be jokios abejonės ir tąkart pauostytas. Neatidžiai, atmetant po pirmųjų natų, o gal padarant vieną iš pačių bjauriausių klaidų - kai turi galimybę pauostyti keletą nemėgintų kvepalų, pamėginti tai padaryti su visais iš karto susipilant ant savęs kelių minučių intervalu keletą skirtingų... Tokiais nevykusiais nesusivaldymo atvejais nebeprisimenu nieko konkretaus apie nei vienus, tik bendrą nemalonų padauginimo jausmą (persisotinimo, panašų į persivalgymo ar net pagirių)...

Nepamenu, kaip ten buvo pažinties pradžioje, prisipažįstu, kad nebūčiau atpažinusi jų iš kvapo nuo gatvėje sutiktos moters... Kažkodėl neliko atminty jokių pėdsakų ir jokio noro šitą brangų kūrinį naudoti pagal paskirtį. Žiemą pagalvodavau, kad kvėpinsiuos vasarą, vasarą - kad rudenį, rudenį - kad žiemą... Taigi Eau du Soir atomaizerį pakilnodavau, prisimindavau iš kur juos gavau, pauostydavau purkštuką ir turbūt neišdrįsdavau jais pasikvėpinti...

Turiu prisipažinti, kad viršutinės natos ir šiandien toli gražu neatrodė žavios. Tvokstelėjo aštriai sudėliotais prieskoniuotais citrusais, kvapas priminė vyrišką odekaloną... Tokio niekad neįsimylėčiau nuo bloterio pauostymo... Gerai, kad apsivanojau sodriai ir jau visiškai pasiruošusi keliauti į darbą. Kitaip gal net būtų kilę minčių nusiplauti...

Kelios kankinančios minutės ir kvepalai atsiskleidė savo gražiąja dalimi. Nuostabus, iškilmingas, prieskoniuotas, žalias šipras... Savijauta, primenanti Guerlain Mitsouko EDP... Sunku atrinkti natas, už tai lengva prisiminti sukeltas emocijas ir mintis, o jų užvirė daugybė.

Šiam kvapui reikia erdvės, vietos skleistis. Neįsivaizduoju jo akordų sugrūstų į kelių kvadratinių metrų kambarėlį, bet puikiai įsivaizduoju juos salėje ar dar geriau - atviroje aikštėje. Atrodo, kad netgi nuo scenos ar tribūnos šleifo kraštai pasiektų sėdinčius pirmose eilėse... Jam reikia judesio. Sėdint nepajutau beveik nieko žavaus, bet einant, sukiojantis buvo neapsakomai gera pagauti toli toli nuo savęs neklusniai pabėgusio žaliai gėlinio šipro debesies kraštelį. Bet svarbiausia, ko reikia Eau du Soir - laikas.

Jam reikia laiko ne tik laiko savo grožiui parodyti. Jam reikia tinkamo laiko dėvėjimui (bet kur ir bet kada neparodo viso savo vidinio potencialo - prikvėpuotoje, sausoje ribotoje erdvėje tiesiog beprasmiškai gęsta). Apskritai Eau du Soir reikalauja laiko jį suprasti... Kitaip liks tik rizika būti apšauktam bobučių kvepalais...

Guerlain šiek tiek kitaip
Arba apie Parure - vakarykščiai įspūdžiai

Stebuklas vidury baltos dienos taip neplanuotai, netikėtai ir neieškotai gauti keli lašeliai. Ir dar Naujųjų išvakarėse. Koks grožis... viršutinės natos tipiškos seniesiems Guerlainams. Jausmas - na va, štai, pagaliau man aišku kas įkvėpė Moną di Orio sukurti Carnation. Viršutinių natų sesės, tik ne dvynės, o gerokai išskirtos milžinišku metų skirtumu, bet vis tiek atpažįstamos. Galvoje sukosi mintys - kur dabar gauti, kažin ar įmanoma, kažin kiek kainuoja... Karštligiškai ieškojau, o mano žavioji Parure tuo metu karštligiškai kito. Tolo nuo senųjų klasikinių savo gentainių vaisėdama ir kas blogiausia - nežmoniškai pudriškai saldėdama... Va tai tau, dar truputį ir bus Guerlain L'Instant Magic su slyvų priedais... Lūžis... reikėtų arba labai labai taikyti pavartojimo kiekį arba (greičiausiai) toks saldumas šiandien ne mano pečiams ir ne mano nosiai.

Prieš kelis metus pakliuvę į mano nagus jie turbūt būtų padarę tai, ką savo laiku padarė Mėlynoji valanda. Vis tiek turbūt būčiau priėjusi prie meilės Guerlain'ams, nesvarbu iš kurios pusės, pro kuriuos vartus ir kieno vedina... L'Instant Magic kvėpintis nebenoriu, bet giliai lentynoje saugau uždarytą pakuotę su įkalintais prisiminimais to, kad savo laiku buvo mano vieni mėgstamiausių, ir maža ką, gal aš vėl kada nors užsimanysiu pasisaldinti gyvenimą... Saldumas, pudriškumas ir slyvos natose, o suvokime ir emocijose - evoliucija, bėgimas nuo klasikos į dabartį (tuomet - ateitį). Tokią prisiminsiu Parure. Žinoma, labai norėčiau TURĖTI. Bet kokį kiekį, bet kokiam pavidale... Bet deja - pirkti ebėjinę katę maiše iš anapus Atlanto šiek tiek per didelė rizika...

Tann Rokka Kisu
Prisimenu, kad tikrai davė pamėginti VDK, bet nors tu ką neprisiminiau apie ką . Tai susigražinau prisiminimus iš mažo lašelio. Nuo pirmo kvėptelėjimo supratau, kad taip taip, šitą esu uosčiusi. Iš antro - turbūt prie jų kažką apie pirtį pasakojo ... O jeigu savaip - man jie pasirodė kažkas tarpinio tarp nerūgščios uogienės ir lengvo, muiluoto švaros kvapo. Muiliškumas gana greitai prapuolė, liko švari, bet buka, necitrusiška rūgštuma. Lindau ieškoti natų, uogų neradau, o primena man jie tarsi Cacharel Amor Amor Tentation (per tas išsigalvotas uogienes), tarsi Gwen Stefani L (per vis ryškėjantį vandeningumą), tik labai natūralaus, gamtinio, nechemiško prigimimo. Galiausiai nosis prisivertė sutikti, kad kvapas gilus, malonaus rūgštumo, bet ne uoginis, o geros medienos su visais lapais... Kaistantis ir kylantis, toks gerokai šildantis jausmas apėmė... Kaip kvepalai jie man visai nepatinka, kaip aromaterapijos seansas matyt buvo puikus - taip ir užsnūdau riešą po nosim pasikišus, o gal tik sutapo - važiavom, gerokai sūpavo . Labiausiai jiems šypsojausi prabudusi. Jeigu kas prieš kelis metus būtų paklausęs (šiandien taip nemanau!) "kas tie nišiniai kvepalai?" turbūt būčiau pasakius ką nors panašaus - kvepia keistai, bet labai natūraliai, kainuoja nežmoniškai ir visai nesilaiko. O Kisu galėtų būti kuo puikiausias šito etalonas - nuo užsipurškimo buvo praėję 3 val, nebuvo likę anei jokios užuominos, kad kažkuo čia kvėpintasi .

Penhaligon`s Night Scented Stock
Prieš realų kišimą prie nosies skaičiau aprašymą, gilinausi į natas ir ilgokai buvo palikti užribyje su klaustuku. Lyg ir norėčiau, lyg ir rizika, kad negalėčiau jais kvėpintis. Tai tikrai taip - man ir per saldūs, ir cinamonas erzinančios formos, ir visos kitos mylimos natos situacijos nepataiso. Stiprūs, ryškūs, gerokai saldoki, išreikštas prieskoniškumas gėliniam fone. Viršutinėse natose išskiriu lelijos svaigumą, susipynusį su prieskoniais, ypač gvazdikėliais ir daug cinamono. Vėliau lieka ramesni, netokie rėksmingi, mažiau jaučiasi gėlinių natų, daugiau pudriškumo, daugiau medienos ir matyt heliotropai daro juos šiek tiek valgomus. Šilti su vis permušančia šalta nata... Nežinau kas tai - nėr nei mėtų, nei anyžių, nei pakalnučių, nei eukaliptų, taigi nėr kam tą "kaltę" deleguoti, bet kažkas išsišoka ir tas "kažkas" mano nosiai nedraugas šitoje kompozicijoje. Bazėje suminkštėja, šaltumas dingsta, lieka minkšto pūkuoto šaliko pavidalo saldumas... Neveltui su šaliku lyginu - jau ir gerklė pilna to kvapo pasirodė. Primena kažką labai seniai pažįstamo bazinėmis natomis, tačiau ką - neatrenku (greičiausiai PdN Kiss Me Tender, bet su klaustuku). Beje, bazės pavidalo jie man būtų malonūs ir dėvėtini. Tik galva ir širdis - per sunki... Gerai, kad tai buvo mėginukas ir gerai, kad dabar ramu - man jų nereikia... Tegu ieškosi draugijos pas cinamono ir saldumo gerbėjas.

Hermes Hermessence Poivre Samarcande
Gal kam ir nieko naujo, man tai didelis asmeninis pasiekimas. Žinant savo atsargų požiūrį į Hermes ir lėtus pamėginimus tarsi netyčia pauostyti tai vieną, tai kitą kvepalą. Čia pirmasis susipažinimas su Hermessence atstovu ir atrodė vos ne žygdarbis laukia, kol gulėjo nepaliesto mėginuko pavidalu . Na ir ką - ir nieko. Likau be nuomonės, be jokių emocijų, nieko nepalietė, nieko neužkabino, nei sužavėjo, nei atmečiau. Pakvepėjo, praėjo, jau ir pamiršau apie ką... Man tikrai ne apie pipirus. Gal per mažą lašelį užsipyliau iš atsargumo. Bet pasirodė silpnokas, vientisas, nei joks ne vyriškas, ne juodas kaip aiškina komentatoriai, nesugavau jokių pipirinių išsišokimų ir apskritai nei jis spicy, nei woody... Rami, prie odos glūdinti pirštinaitė... Galėčiau kvėpintis, tik iš to jokio malonumo nejausčiau. Supratau, kad greičiausiai nelabai įsikirtau. Reikės dar kartą mėginti .

Donna Karan Chaos
Ką čia bepasakysi - pamiršo paminėti pagrindinę natą - vanduo...
Švarus vandenėlis su truputėliu rūgštoko dūmelio-smilkalėlio. Uosčiau ir taip, ir kitaip - ir iš atomaizerio, ir nuo odos - vos suuodžiu. Gal būtų visai nieko, tik reikėtų gerokai koncentraciją padidinti... Trūksta stiprumo.

Laura Mercier Eau Gourmande Tarte Au Citron
Linksmas, "valgomas", bet priimtino saldumo kvepalas. Tikras konditerinis šedevras, nors imk ir pilk pakvėpinti kepiniams . Nežinau, ar dažnai norėčiau kvepėti baltyminiu torto glaistu (asociacijas išaukia tik tokias - išplakti kiaušinių baltymai, gerai parūgštinti citrinos rūgštimi ir teisingai pasaldinti ), bet retsykiais pasitaisyti nuotaiką - mielai. Energizuojantis, išbudinantis, išjudinantis ir įkvepiantis aromatas. Kokybės prasme labai sužavėjo - natūralus, ilgai išliekantis, stiprus, šleifingas. Labai norėčiau pabandyti dar ką nors iš Laura Mercier, tik geriau būtų ne tokio gurmaniško.

Odin 03 Century
Kokia graži pradžia - spygliuočių miškas prie jūros (pušynas mano nosiai, bet pasirodo čia kiparisai ir greičiausiai mira kuria drėgno, smalingo miško kvapo iliuziją). Kinta labai greitai ir po kelių minučių kvepia mėtine dantų pasta ( , jau beveik pradėjau jais bjaurėtis). Dar vienas ryškus virsmas - šį kartą sausas medžio dūmas. Nebeatskirčiau nuo Annick Goutal Encens Flamboyant. Tokie ir lieka... Ir ausyse tebeskamba vyro išsakytas verdiktas – kas čia smirda? Deginai ką nors? Aha, deginau. Paskutiniai simpatijos Odinam‘s lašai kartu su šiuo mėginimu perdegė... 01 jau nurašiau, daugiau susidomėjimo iš Odin man niekas nekelia... Beje ir toji smilkalinė/dūminė fazė nebuvo ilga, dingo nuo odos taip greitai, kad net atsibosti nespėjo.

Parfumerie Generale PG10 Aomassai
Kaip apgaulingai iš mėginuko jie kvepia karameliniais ledais. Tai pažįstamai, taip mielai. Ir koks nustebimas, kad nuo odos kvepia sausa žole (kelias minutes) ir išvirsta į pasakiško gražumo drėgnos medienos kvapą. Visai nesaldų, jokių šokoladų, jokių karamelių, nebent truputis riešutų. Truputis smilkalų, truputis pušinių spyglių, truputis dervos ir truputis šalčio. Jeigu leisčiausi nunešama vaizdinių, tai šis kvapas man primintų jaukią nedidelę bažnytėlę su mediniais suolais ir kuždėtų apie vidinę ramybę. Kažkas artimo Etro Messe de Minuit, tik ne kvapo, o kuriamos nuotaikos prasme. Užsimaniau kaip mažvaikė. Čia ir dabar. Turbūt nebūtų tie kvepalai, kuriais kvėpinčiausi dažnai, būtų skirti savitai nuotaikai išreikšti. Tačiau tapo pirmąja didele šių metų svajone ir sukurstė aistrą pažinti ką nors daugiau iš Parfumerie Generale.

Rusma, mano įspūdžiai visiškai skirtingi. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kad rašai apie Aomassai. Nors esu saldžių kvepalų mėgėja, bet šie tokie saldūs, karamelizuoti, kad erzina ir pykina. Bandžiau jaukintis, bet nepavyko. Ar tos saldžios natos nosį užblokavo, bet ryškios medienos ir smilkalų neužuodžiau Kvapas šiltas, priminė labiau kažką saldaus ir valgomo.

O aš negaliu patikėti,kad čia apie subtiliuosius,mano galva ir nosim-elegantiškiausius Hermes kvepalus.Man jie ne silpnokas vientisas,o itin įdomiai kintantis,lyg šiltais pliūpsniais pulsuojantis kvapas-prityla ir vėl išsiskleidžia kaip ką tik užpurkšti...Aitrūs švieži pipirai,Samarkando prieskonių turgus,oda,medžių sakai...
Sunku perteikt įspūdžius,bet man jie tokie elegantiški,rafinuoti,asocijuojasi daugmaž su tokia dama -