O man tai vakar buvo baeris. Ryte apžiūrinėjau savo lentyną, rinkausi knygą, kokią čia skaityt, vieną pavartau, antrą. Išsiimu Rushdie
"Paskutinis Mauro atodūsis" - atverčiau ir taip žaibo greitumu padėjau atgal

Galvoju neee, šitos dar neskaitysiu, tokios smulkios raidės, tiek daug teksto (aš gi dar Rushdie virgin)

Paskui vakare per až parašo
Ingėnas, kad skaito šią knygą ir perskaičius pardavinės, gal aš noriu. Nes ją "užkabino" labai. ***** galvoju, gal verta pabandyt tada paskaityt

Atsiguliu vakare į lovą, pasiimu
Rushdie, sakau sau, nebijok, paskaityk nors 10psl ir pažiūrėk, patiks ar ne, paskui imk savo planuotą skaityti
"Lenkų ir rusų karas". Nu ką, tai skaitau ir jaučiu, kad kabina, kad nenoriu kitos knygos

Kaip sakant, nuo likimo nepabėgsi, teks skaityt. Nors tikrai nėra lengva knyga, perskaičiau tik 30psl, bet kažkuom traukia ji, savo sakinių struktūra. Nors tie visi vardai, miestų pavadinimai painūs (kaip nemėgstu to knygose, iškart Marquez'ą prisiminiau), bet iš jų sklinda kažkokia šviesa ir viskas.
Paskui visgi pasiėmiau
"Rusų ir lenkų karas", tai po 18psl padėjau. Nežinau, tie skinų gyvenimai, keiksmai.. Jaučiu, kad išaugus iš to, užteko paauglystėj ir
Zubkos. Nors ir
Bukowskio knygose pilna keiksmų, bet ten kitaip, kitokio stiliaus, kitaip pateikta. Bus matyt, ar skaitysiu toliau.