Vyresnio vaiko žindymas

Kaip man gaila tos moters (tavo vyro mamos) ir kaip liudna, kad dauguma mediku visdar nepatenka i tinkamas konferencijas...


Baisu! Egoizmas.


Esi saunuole ir tavo vaikai ta ivertins. Jei ne dabar, tai veliau... O tai - svarbiausia

Visiškas briedas kad tik nuo "papo" tokie dalykai priklausytų viskas nuo vaiko - mano pirmoji (vos ne iki 3 m. maitinta) jau 6 m. savo draugėms darželyje knygutes skaitė ir klasėje viena geriausių mokinių mažė (dar maitinama) - visai kitokia - manau nepasieks sesės nė per nago juodimą - jai kiti interesai galvoje
Tą patį galiu pasakyti ir dėl muzikinės klausos - dičkės labai prasta, mažės puiki

Nu visiškas briedas taip kalbėt ir dar daktarams

labas

nu man irgi kazkaip nesirisa tokie dalykai... bet pikciausia del to, kad tokie gydytoju pasisakymai gali paveikt dauguma mamu, juk ne visos tvirtai tiki tuom, ka daro, juk dauguma gali paklausyt mediku patarimu ir pan.

esu girdejus, kad ilgai maitinami veliau sneket pradeda..nu nesamone atrodo, bent jau musu pavyzdziu tai tikrai. ciauska maniskis neuzsiciaupdamas, viska ispasakoja

Girdejau ir as ta pati, net is tos pacios pediatres, bet kai pasakiau, kad sunus jau nuo 1,5metu kalba, kazkaip nieko nebesake...

Tai kad pagal mokslinius tyrimus ilgai žindytų vaikų kaip tik aukštenis intelektas

Sveikos. Aš irgi vis dar maitinu savo brangenybę, bet jau norėčiau baiginėti. Labiausiai naktinis maitinimas pradėjo varginti - paryčiais, o kartais ir kiaurą naktį tiesiog kabo ant manęs. O ryte, keliuosi į darbą, turiu jį nusikelti, tad dažnai pabunda ir verkia rauda, prašosi ant rankų. Žodžiu, didžiulis stresas
Kaip užbaigti maitinti kūdikius, patarimų apstu visur kur - reikia nereikia. O ką daryt, kai vaikas jau pakankamai didelis, kad suprastų, koks gėris yra pienukas ir mokėtų jo išsireikalauti . Bet "susitarti" dar neišeina, nes jis vis dar nekalba ir be to yra labai užsispyręs.
Nesu tikra ar į tą temą pataikiau, bet gal patarsite ką nors naudingo

Ai, mažiau imkite galvon tas nesąmones Gyvename labai netolerantiškoje, stereotipų sukaustytoje visuomenėje, kuri labai mėgsta viską standartizuoti ir kaišioti į stalčiukus. Vaiko auginimą - taip pat. Šimtus kartų dar išgirsite, kad kenkiate vaikui, šimtuose situacijų. Maitini ilgiau nei metus - kenki, nevedi į daržą - kenki, atsisakai skiepų - kenki, vedi į baseiną žiemą - koks siaubas, gi susirgs ausų uždegimu, nebėgioji iš paskos su šaukštu, kai nenori valgyti - vadinasi, marini badu, leidi miegoti ne su minkštu žaislu, o su mašinyte - atimk, kas čia per nesąmonė, negrįžti į darbą kai jam sueina dveji - subobėsi... Tokioje visuomenėje gyvename, ir nieko čia nepadarysi. Mūsų užaugę vaikai gal mąstys ir kitaip.

Esu susidūrusi ir žinau, kad tokiomis sąlygomis auginti vaikus ne pagal "standartinį" modelį yra sunku, reikalauja drąsos, valios ir ryžto. Esame skirtingi, kiekvienas su savo patirtimi, vertybėmis, pasaulėžiūra. Reikia būti atlaidesniems vienas kitam. Svarbiausia - pačioms netapti aršiomis hienomis, agresyviai nusiteikusiomis kitaip besielgiančių mamų atžvilgiu. Reikia mokytis priimti ir kitokią nuomonę. Klaidų augindami vaikus vis tiek neišvengsime nepriklausomai nuo to, kiek laiko juos žindysime

Edora, vaikai turi puikią intuiciją, kokios mes galime tik pavydėti. Jie greitai pajunta, kad kažkas "rezgama" ir ima tam priešintis. Patarčiau kuriam laikui palikti viską kaip yra, kad nuslūgtų įtampa, o po to nuosekliai, labai pamažu, atsargiai ir nepastabimai mažinti maitinimų skaičių. Pirmiausia atsisakyti tų, kurių vaikui mažiausiai reikia, pvz. dieną, o vėliausiai - to maitinimo, kurio vaikas labiausiai nori. Bet nusiteik, kad procesas gali užtrukti ir ilgiau nei norėtųsi.

Labai graziai sudeliojai mintis.

Labas visoms. Paskaitinėju karts nuo karto jūsų temelę, bet vis dar nesijungiu į būrį, nes mažąją maitinau dar tikrai neilgai - tik 11 mėnesių
Bet kad jau Edora klausia, kaip atpratinti didesnį vaiką, nutariau pasidalyti savo patirtimi. Vyrenėlį žindžiau iki 2 m. ir 6 mėn. Nutraukiau savo iniciatyva, nes po 3 mėn. ketinome pradėti leisti į darželį, o kadangi maniškis mokėdavo užmigti tik pakibęs ant "pupulio", tai bijojau, kad patirs didelį stresą darže, kai teks migdytis pačiam.

Mums buvo likę tik žindimai prieš miegą (užsimigdymo ritualas) ir nakties metu. Pradėjau iš anksčiau, nuo to, kad pripratinau migdytis žindant su žaisliuku rankoje. Pagalvojau, kad jei jau atimsiu pupulį, tai bent miego žaisliukas vaikui liks
Buvau nusiteikusi, kad mažinsim palaipsniui: iš pradžių atsisakysim čiunkimo prieš dienos miegą, o nuo naktinio čiunkimo atprasim vėliau. Bet planai netikėtai pasisuko kita linkme.

Vieną dieną atsigulėm į lovą pietinio miegelio ir... tiesiog nedaviau. Pradėjau aiškinti, kad pienukas išėjo pas mažus vaikučius, o jis jau didelis, jam nebereikia... Mano vaikas visai nebuvo nusiteikęs staiga tapti dideliu ir pakėlė galingą isteriją. Žviegė, klykė, cypė kokia 15 min. Aš visą laiką glosčiau jį, raminau ir aiškinau apie išėjusį pieniuką ir jau didelį vaiką. Atrodė, kad manęs net negirdi. Bet po kurio laiko staiga nurimo, atsikėlėm, nes supratau, kad be pačiunkimo jis tikrai nemiegos, ir išėjom į lauką O kas keisčiausia, vakare jis manęs net nebeprašė pažįsti! Atsigulėm į lovą, jis man išaiškino apie išėjusį pienelį (pasirodo, viską girdėjo!), pasekiau pasaką ir užmigo. Ir daugiau nebereikalavo! Tiesa, dieną nebemiegodavo.

Dabar jam jau 7 metai. Jam buvo labai keista sužinoti, kad jį kažkada maitinau taip pat, kaip dabar sesutę. O dar keisčiau, kad jis visai neketino to maitinimo atsisakyti

Na, mūsų situacija kiek kitokia. Tai jau seniai nebe pradinė atjunkymo fazė. Dabar yra likę 1-2 maitinimai vakare (po darbo, prieš miegą) ir sunkiai įvardijamas kiekis naktį. Ir esame užstrigę šioje stadijoje gan ilgai.
Sukonkretinsiu klausimą: kaip atpratinti vaiką nuo pienuko naktį, nes vieną kartą vakare aš dar keletą mėnesių visai norėčiau palikti. Ką tik mano vaikas pirmą kartą porą naktų praleido be manęs (mėgavosi kaimišku gyvenimu pas močiutę) ir paaiškėjo, kad paryčiais jis tiesiog išalksta. Prabudęs pareikalaudavo valgyt ir pagraužęs barakos lūždavo



Teko ir daugiau gird ėti, kad tokios istorijos veikia. Dar veikia norimo žaislo pažadėjimas.Bet aš kažkaip nepasitikiu savo vaiko gebėjimais suprasti susitarimą. Man atrodo, kad ar su žaislu, ar be jo, bus ta pati isterija. Ga čia mano problemos, o ne vaiko

Svarbiausia jei darai priesingai taip pat blogai - jei trumpai maitini vaikas nebus protingesnis uz ilgai maitinamus, vedi į daržą - nenori uzsiimt su vaiku ir nori greiciau juo nusikratyt, skiepiji - gi baubas tie skiepai, dar labiau kenkia, nevedi i baseina ziema - negrudini, begioji is paskos su saukstu - vel blogai nes lepini, grįžti į darbą anksti - esi karjeriste ir tau nerupi vaikas
Ka bedarytum kazkam tai atrodys blogai , taigi maziau reiketu teisintis, aiskintis, pykti ir kreipti demesi

Ir sutinku ir ne...Manau, kad tikrai trumpas maitinimas, nevedimas i darza ar skiepijimas nera jau taip puolami ir kritikuojami kaip ilgas zindymas, buvimas su vaiku ilgiau nei 2metus ar neskiepyjimas. Tik pamegink vaiko nepaskiepyt tai tave uzsipuls ne tik gydytojai, bet ir uosviai, nepriims i kai kuriuos darzelius. O apie ilgalaiki zindyma tai isvis patyliu.... Buvom savaitgali kaime, tai patikekit,ko prisiklausiau is savo tetu, dedziu, pusseseriu. "Kiek tu gali save kankinti? Patepk tulzim spenelius ir daugiau niekada neims, visi taip daro, o tu negali? Tavo sunui jau panos greitai rupes, o jis dar prie papo guli" . Laikiausi, kaip galejau, zinokit gryzdama emiau galvoti, o gal tikrai patepti? Galveleje tokia makaluze... Tik esme tame, kad as tikrai savo sunaus nezindyciau jei jam to nereiketu, as jau koki puse metu kalbu, kad tu jau didelis, kad nebereikia tau pienelio,siulau ir pazaisti kartu ir koki skanesta, deja, reikia jam ir viskas. O jo atsakymas visada:"Pirma papeliu, o paskui pazaisim"/ Jei imu grieztai neduoti, jis tada absoliuciai isikimba i sijona, nakty ima zysti n kartu, sisioja i lova ir t.t... Manau, kad jis is tu vaiku, kuriem reikia to zindimo ilgiau galbut nei kitiems. Kazkur skaiciau, kad vaikai, kurie turi sveikatos problemu zinda ilgiau, manau, kad tai itakoja ir musu igimta liga, deja kiti ja jau seniai pamirso. o as ne... Ir nepamirsiu jos niekada... Jei galvociau tik apie save, tikrai patepciau kokia bjaurasti ar isvaziuociau kur ir butu ate pieniukui,o dbr man svarbu dar ir mano sunaus poreikiai, o ne tai, kas ka pasakys... Nors sunku be galo... As vis dar turiu vilty, kad mes isaugsim savo liga ir sunui niekada nebereiks gerti tu kasdieniniu tableciu...