Naujoje temoje registruojuosi su Marguerite Yourcenar "Rytietiškos novelės", po truputį skaitinėju. Tik tų novelių nedaug, tai netaps ji dar viena iš mano "ilgai grojančių" knygų - kaip Senekos "Laiškai Liucilijui" (beje, kurio dabar mačiau išleistą kažkokį mini variantą, a la Senekos laiškų best'as

) ir "Kitoks miestas" (Miesto IQ straipsnių rinktinė).
QUOTE(*saulėgrąža* @ 2011 02 18, 08:03)
M.Ivaškevičius "Mistras"
Jei tik neberia nuo pjesių skaitymo, rekomenduoju. Tiesa, knyga labai gražiai išleista. Apie pjesės pastatymą VMT visokių atsiliepimų prisiskaičiau - bet eisiu pati pažiūrėt, kas ten ir kaip. be to, ir tema ne apie tai
dėkui už atsiliepimą

Turbūt pirksiu ir skaitysiu. Į spektaklį irgi noriu
O aš tik dabar perskaičiau
Eglės Aukštakalnytės Hansen "Mama Afrika". Pabūsiu nepopuliari, bet mane ši knyga nuvylė. Tikėjausi daugiau, o radau kažkokį kratinį - tiesiog sumesta krūva tekstų be jokios struktūros, be nuoseklumo - nei turinio, nei stiliaus, nei chronologine prasme. Toks jausmas, kad knyga visai neredaguota (redaktorės pavardės nėra, tai gal jos net nebuvo?).
Turinys įdomus, bet susidaro įspūdis, kad autorė sudėjo tokius tekstus, kokius turėjo. Įdėti keli laiškai (su visais "sveiki, čia Eglė iš Afrikos, tikiuosi, jūs manęs pasiilgot"). Tai savaime nebūtų blogai, bet kai laiškai išimti iš konteksto ir autorė rašo laiškus savo pažįstamiems, eiliniam skaitytojui dažnai pritrūksta informacijos, neaišku, apie ką ji kalba. Pvz., vienoje vietoje rašo, kad į safarį su jais važiavo keli vienos TV fotografai ir Eglės klausinėjo, iš kokios jie televizijos, kad su tokia profesionalia aparatūra. Tai va, tas klausimas ir man iškilo - būtų buvę įdomu sužinoti, ar ji kam dirba taip filmuodama, ar tiesiog savo malonumui, taip pat trumpa priešistorė - kaip sugalvojo pradėti fotografuoti/filmuoti Afriką ir nuo kada tai daro profesionaliai.
Po laiško kito skyriaus stilius staiga - kaip iš gamtos pažinimo vadovėlio. Gerokai persūdyta faktinės informacijos - na kam reikia skirti gerą puslapį aiškinimui, kiek sveria jūrų liūtų patinas, o kiek - patelė. Čia juk enciklopedinė informacija.
Lygiai taip pat, skaitydama įvairių Afrikos genčių aprašymus, galvojau, kad ta vis išlendanti mėgėjiška antropologija nelabai vietoje...
Dėl struktūros suglumau jau pirmame skyriuje - kodėl retkarčiais kelios pastraipos išskirtos ir paryškintos? Tos vietos dažnai nėra 'iškrentančios' iš konteksto, taigi puikiai galėjo būti teksto dalis. Paaiškinimo knygoje neradau, tai susigalvojau savo versiją - daugelis knygoje pateiktų tekstų yra autorės laiškai artimiesiems arba gal dar straipsniai kokiam nors žurnalui, o tos paryškintos pastraipos parašytos šiai knygai, todėl ir išskirtos. Gal ir ne taip yra, bet kitokios tų pastraipų išskyrimo prasmės nematau.
Tekste dažnai trūko įvado, 'rišamosios medžiagos', paaiškinimų skaitytojui, kuris, prieš imdamas skaityti šią knygą, apie Eglės gyvenimą Afrikoje nieko nežinojo (pvz., man

).
Apibendrinu: autorė turi daug įdomios medžiagos, turinys sudomina, bet iš jos turimos medžiagos buvo galima parašyti žymiai geresnę knygą. Gaila, kad autorė to dėl kažkokių priežasčių nepadarė, o leidykla/redaktoriai nepasiūlė.
Jei ne nuotraukos, tai gailėčiausi, kad šią knygą nusipirkau, o ne iš ko nors pasiskolinau.