QUOTE(Žvaigždėja @ 2011 02 19, 19:54)
Labas vakaras knygų mylėtojos
Sveika prisijungus!
Apie blogį, kuris nutinka vaikams. Mane apskritai
biesina smurtas ir kiti blogi dalykai ne tik vaikų, bet ir moterų, ir senukų, ir neįgaliųjų, ir, galų gale, vyrų atžvilgiu. Bet ne tiek literatūroje, kiek pačiame gyvenime. Tada norisi tapti Chuck Norris`u ir įvykdyti teisingumą.
O
knyginis blogis gali mus šio to pamokyti, padėti susiformuoti tam tikrus požiūrius "ką aš daryčiau, jeigu..." ir t.t.
Kaip tik baigiau skaityti
Kenzaburo Oe Asmeninė patirtis, ir noriu pacituoti prieš metus rašytą
Darbinga atsiliepimą apie šią knygą, nes tiksliau ir aiškiau vargu ar sugebėčiau išdėstyti savo mintis.
"Iš tiesų ši nelaimė tik mano vieno. Tai mano asmeninė patirtis. Asmeninių patirčių būna visokių, gali jomis šliaužti vienas lyg urvu, o paskui rasti atsišakojimą, už kurio atsiveria visiems žmonėms bendra tiesa. " Taip savo jausmus apibūdina knygos gyventojas Paukštis Berdas, sužinojęs, kad jiems su žmona gimė neįgalus sūnus. Visą jausmų gamą nuo nevilties iki neigimo išgyvena jaunasis tėvas, o kur dar neįgyvendinta svajonių svajonė aplankyti Afriką. Tai knyga apie atsisveikinimą su jaunyste, tiksliau nerūpestingąja jaunyste, kai pagaliau turi pasirinkti ir apsispręsti kaip gyventi, ką veikti, žodžiu, kova tarp svajonės ir pareigos. Knyga nestora, bet iš tų, lėtųjų. Rašytojas puikus pasakotojas, kalba vaizdinga, tačiau pati pabaiga mane kiek nuvylė, atrodė, tarsi man prieš pat nosį būtų užtrenktos durys ir pakabinta lentelė su užrašu: nebesibelskite, viskas baigėsi gerai.
Tik pačią pabaigą interpretuočiau kitaip nei Darbinga: nelaimės atveju
nepraraskite vilties, darykite
kažką! Juk būna gyvenime
stebuklų!

Sakyčiau, Paukštis Berdas, pasiryžęs aukotis dėl sūnaus - būsimos "daržovės", išvengė visą gyvenimą besitęsiančios sąžinės graužaties dėl kūdikio mirties, griuvusios santuokos, visuomenės pasmerkimo. Įgyvendinta svajonė
nuvažiuoti į Afriką niekada nebūtų ištrynusi juodos dėmės jo sąžinėje.
Tasai "trinkt durimis" galėtų reikšti pernelyg sunkius išgyvenimus ir visišką atsidavimą vaiko išgelbėjimui, kuomet nebelieka laiko lieti ašaras, skųstis
savo būtimi, nes gyvenimą užpildo pasiaukojimas kitam. Kuris baigiasi gerai -
ir nėr ką čia daugiau rašyti.
Mano kolegė rugpjūty susilaužė stuburą, daktarai "nurašė": nevaikščios. Ir ką manot? Moteriškė užsispyrė. Sunkiai, bet vaikšto! Ir yra tikimybė, kad visiškai atsistos ant kojų.