QUOTE(tutele @ 2011 03 04, 22:23)
Picoult mane itikino (bent jau kol kas), Samarago - ne. Literaturiskai ju nesupriesinciau, nes jie raso apie visiskai skirtingus dalykus (jei dvieju knygu pakanka vertinti vieno ar kito autoriaus talenta).
Aisku. As po anos tavo zinutes buvau supratusi, kad tu Saramago ir Picoult literaturinio talento prasme i viena greta statai (ir netgi Picoult siek tiek auksciau

), tai ir nustebau truputi...

QUOTE(Alexia @ 2011 03 04, 22:42)
Scenos miske, tiesa?
O koks tikslas ? Pirma - papasakot katorgininku istorija. Antra - ziurumo, beprasmybes , absurdo istorija. Kaip cia issiverst be fantasmagoriju, kitaip suabejotum sveiku protu apskritai.
Ir kai kurios scenos po to

Fantasmagorijos pacios savaime man nekliuvo, tik i pabaiga jos man pradejo atrodyti tokios lyg ir savitiksles. Pritruko vientisumo. Nors gal dar susigules ispudziai ir viskas kitaip pasirodys. Bet kol kas tai tik dziaugiuosi, kad pabaigiau

Itariu, griebsiu dabar kokia
tralialiuska atsvarai

Prajuokino vienas atsiliepimas is amazon
"Flanagan's use of literary surrealism takes us down into a world where even Hieronymus Bosch might have nightmares."
(Flanagan'o literaturinis siurrealizmas perkelia mus i pasauli, kuriame net Hieronymus Bosch'ui sapnuotusi kosmarai.)